Gatvių paieška

Pvz. Savanorių
Seniūnijos
Seni Vilniaus vaizdai

Dominikonų g. 8


Tema: Seni Vilniaus vaizdai
Vieta: Dominikonų g.
Išsamiau apie Dominikonų g.

Vilnius, Dominikonų g. 8, sena nuotrauka

Adresas, vieta, apylinkės: Dominikonų g. 8, Pilies g. 21, Pylimo g., Šv. Ignoto g. 4, Vilniaus g. 30, Vilniaus g. 39
Metai: 1914
Autorius: Bulhakas J.
Nuotraukos ID: 2220
Vaizdo dydis (plotis x aukštis): 600 x 370

Kiti senieji Vilniaus vaizdai: Dominikonų g. | Pilies g. | Pylimo g. | Šv. Ignoto g. | Vilniaus g. | Visame mieste


Aprašymas: Paminklų sąvadas (Vilnius, 1988):

75. DOMINIKONŲ BAŽNYČIOS IR VIENUOLYNO ANSAMBLIS, vyraujančių vėlyvojo baroko bruožų pastatų kompleksas (AtR 8); 1863 sukilimo dalyvių kalinimo vieta (IR 14). Yra prie Garelio ir Giedrio gatvių sandūros. Šonu į Garelio g. stovi didelio gana vientiso tūrio bažnyčia, šalia jos — triaukščiai vienuolyno r., v.
ir š. korpusai, juosiantys uždarą keturkampį kiemą, ir p. korpusas šonu į Garelio gatvę. Į v. ir š. nuo vienuolyno korpusų yra netaisyklingas kiemas, ribojamas mūro tvoros ir 2 aukštų gyv. namo (pastatytas 1847). Ansamblis kompaktiškas, užima 5,6 ha. Dominuoja didelis bažnyčios tūris, gerai matomas senamiesčio panoramoje ir aplinkinių gatvių perspektyvose.
Ansamblis pradėtas kurti XV a. pr. Išplėstas XVI a. pr. ir XVII a. II pusėje. XVIII a. II pusėje buvo atstatytas po gaisrų. Pav.
75a. BAŽNYČIA
Dominikonų, arba Šventosios dvasios, bažnyčia — baroko stiliaus kulto pastatas. Planas ir tūris brandžiojo baroko (XVII a. pab.), kupolas ir frontonai — vėlyvojo baroko formų ir dekoro, puošnus interjeras turi rokoko bruožų. Monumentalus pastatas iš kitų Vilniaus bažnyčių skiriasi nebūdinga orientacija pagal gatves (p. šonu į Garelio g. ir r. galu į Giedrio g.). Bažnyčia neturi aiškaus pagr. fasado. Pagr. įėjimas yra šoniniame (p.) fasade (patenkama į kori dorių, jungiantį bažnyčią ir vienuolyną). Priekinio (v.) fasado su 2 neaukštais (36,3 m) bokštais apačią dengia vienuolyno namai. Kadangi bažnyčios apatinė dalis glaudžiai apstatyta, pabrėžtos viršutinės pastato dalys: bokštų viršūnės, 4 frontonai ir plastiškas transepto ir vid. navos sankirtos kupolas su žibintu (jo viršūnė yra 51 m virš Giedrio g.)- Bažnyčia lotyniškojo kryžiaus plano, trinavės bazilikinės erdvės (panašaus tūrio yra šv. Kazimiero bažnyčia). Vid. nava aukšta (~22 m) ir plati (~11,5 m), už transepto ją tęsia vienuolių choro dalis be apsidos. Žemas ir siauras (~4 m) šonines navas už transepto kompoziciškai kartoja zakristijos patalpos. Bažnyčios r. galo planas yra netaisyklingas dėl situacijos, kurią sudarė netaisyklingas gatvių susikirtimas. Sienos plytų mūro (iš dalies gotikinio ir renesansinio), ypač storos transepto dalyje, laikančioje kupolą, tinkuotos. Erdviuose padriko plano rūsiuose yra 9 įv. didumo patalpos (viena jų 33 m ilg"io, su 6 pilioriais) su gotikiniais skliautais: kryžminiais ir cilindriniais su liunetėmis. Navų, vienuolių choro cilindriniai su liunetėmis skliautai sumūryti baroko laikais. Stogai dengti skarda, dalis čerpėmis.
Fasadai brandžiojo ir vėlyvojo baroko. Vėlyvojo baroko plastika ir reljefiniu dekoru išsiskiria frontonai, kupolo būgnas, žibintas ir pagr. įėjimo portalas. Kitos fasadų dalys ir bokštai santūresnių brandžiojo baroko formų. Bokštus, r. ir p. fasadus skaido piliastrai ir antablementų horizontalės, langai su segmentinėmis ir pusapskritėmis arkomis. Bokštų pastogėse yra originalios profiliuotos gembės. Kupolo būgnas aštuoniasienis, virš laiptuoto stogo kyšo aukštas irgi aštuoniasienis žibintas su trišlaičiu stogeliu. Galiniai frontonai turi 2 karpytinius tarpsnius, šonų voliutas ir reljefų kartušus. Transepto frontonai l tarpsnio, paprastesni. Portalo kompozicija apima įėjimo angą ir virš jos esantį langą, kurio aprėminimas sudaro II siauresnį tarpsnį. I tarpsnį formuoja išsikišę (po dvi iš abiejų šonų) dorėninės kolonos ir piliastrai, laikantys dekoratyvius antablemento fragmentus. Virš jų ant pjedestalų esančios voliutos plastiškai sujungia abu tarpsnius. Virš pusapskritės durų arkos yra reljefiniai kartušai su LDK, Lenkijos ir Vazų herbais.
75a. Dominikonų bažnyčios interjeras
Frontonus, bokštus, kupolo žibintą ir portalą puošia ažūriniai vietos kalvių darbo kryžiai (DR 79). 6 kryžiai nukalti XVIII a., 2 (bokštų kryžiai) — XIX a. pab. ar XX a. pr. Turi baroko ir liaudies meno bruožų. Kryžmos padarytos iš plokščių geležies juostų, dekoruotos lelijų, pumpurų, voliutų, S raidės pavidalo puošmenomis. Interjeras pasižymi gausia rokoko puošyba. Svarbiausias vidaus erdvės akcentas — kupolas su žibintu. Daug skulptūrų ir reljefų, freskų ir altorių, paveikslų, metalo plastikos ir dailiųjų medžio dirbinių. Skliautus remia keturi stori piliastrų suskaidyti pilioriai su sudėtiniais kapiteliais ir laužtiniu antablementu. Originalų vargonų chorą laiko banguotos kolonos; jo parapetas banguotas, gausiai puoštas rokokiniais kriauklių motyvo reljefais. Altorių kompozicijas vienija pasikartojančios kolonų ir piliastrų grupės, laužtiniai antablementai ir banguoti karnizai, susipynę su judrių pozų skulptūromis, skulptūrėlėmis ir reljefais (ypač viršutinių tarpsnių). Tarp altorių esantys langai ir vitražas už d. altoriaus teikia šviesos efektų. Šalia d. altoriaus yra originalios ložės su elipsės formos angomis; angų šonuose yra kolonos. Kupolą ir skliautus puošia daugiafigūrės sienų tapybos kompozicijos. Yra molbertinės tapybos. Vid. navoje kabančiame d. kun-ščio Aleksandro nuodėmklausio kun. Mykolo Korčako portrete matyti bažnyčios vaizdas prieš 1748 gaisrą. Skliautuoto koridoriaus sienas puošia plafonai su dominikonų gyvenimo vaizdais.
Manoma, kad ~1323, Gedimino valdymo metais, šioje vietoje buvo pastatyta nedidelė vienanavė bažnyčia. Apie 1408 Vytautas pastatydino Šventosios dvasios bažnyčią. 1441 ji buvo padidinta. Iki XVI a. bažnyčia buvo parapinė. 1501 d. kun-ščio Aleksandro iniciatyva perstatyta ir atiduota šalia įkurtam dominikonų vienuolynui. Buvo lot. kryžiaus plano, vienanavė. 1610 ir 1655 degė. 1679—88 rekonstruota ir išplėsta. Šiai brandžioje baroko rekonstrukcijai vadovavo vienuolyno viršininkas Mykolas Vainilavičius. Po 1748 ir 1749 gaisrų buvo likę tik sienos. 1749—70 bažnyčia atstatyta; įgavo vėlyvojo baroko ir rokoko dekoro. 1753—60 darbams vadovavo vienuolyno viršininkas Liudvikas Grince vičius. 1752—60 kupolą rekonstravo architektai Jonas Valentas Dideršteinas ir Jonas Nezemkauskas. Pagr. (p.) portalą sukūrė archit. ir skulpt. Pranciškus Ignotas Hoferis. 1813—15 suremontuotas per 1812 karą apnaikintas interjeras. 1844 uždarius vienuolyną, bažnyčia paversta parapine. Nuo 1976 interjeras restauruojamas (vadovas architektas Evaldas Purlys).
Klemensas Cerbulėnas 75b.
INTERJERO ĮRENGINIAI. Bažnyčioje yra 16 paminklinių altorių, sakykla, vargonai, krikštykla ir 7 sietynai.
ALTORIAI IR SAKYKLA. Visi altoriai (DR 81) ir sakykla (DR 82) vėlyvojo baroko ir rokoko stiliaus, iš įvairiaspalvio dirbtinio marmuro. Vyrauja IV. sodrumo rusvų, tamsiai ir šviesiai pilkų, melsvų, dramblio kaulo spalvų deriniai. Presbiterijos ir transepto altoriai 2 tarpsnių, sudaro ansamblį. Didysis, arba Svč. trejybės, altorius žemesnis ir siauresnis už gretimus. I tarpsnis sukomponuotas iš sudėtinio orderio kolonų ir piliastrų, o II iš kraštų rėmina piliastrai su debesų arka. D, altoriaus p, pusėje yra Jėzaus vardo ir šv. Domininko (transepte) altoriai, šiaurinėje — Marijos Rožančinės, arba Censtochovos Marijos, ir šv. Tomo Akviniečio (transepte) altoriai. Didžiausių — šoninių altorių cokolinė dalis masyvi, laiptuota, su profiliuotomis briaunomis viršuje. Retabulo I tarpsnio kolonos sudėtinio orderio, sugrupuotos po dvi ir tris; jų foną sudaro įv. planais sudvejinti ir sutrejinti piliastrai. Kolonas jungia antablementas. II tarpsnis mažesnis, dinamiškesnis. Jo vid dalį ryškina piliastrai, lenkti karnizai ir ažūrinės, nuo sienos atitrauktos arkos su dekoratyvinėmis vazomis; daug skulpt. dekoro.
Prie piliorių stovi 5 altoriai. Dekoratyviausias yra vid. navos p. pusėje prie I (nuo d. altoriaus) pilioriaus esantis šv. Vincento Ferariecio altorius. Jis panašus į presbiterijos altorius, bet mažesnis. Kiti vid. navos altoriai nedideli: ant aukštų cokolių yra 2 kolonų portikas su repliniu sandriku viršuje.
P. ir š. navose yra po 3 altorius. Visi l tarpsnio, priešpriešiniai vienodi. Navų r. gale stovinčių altorių cokolis žemas, laiptuotas; retabulas sukomponuotas iš pavienių kolonų ir sudvejintų piliastrų, viršuje sujungtų plačiais profiliuotais karnizais, virš jų — kriauklių ir kartušų kompozicija. Viduriniai navų altoriai koplytėlių pavidalo, su piliastrais ir kolonėlėmis, kiti 2 apipavidalinti piliastrais.
75b. Vargonai
Sakykla yra vid. navos š. pusėje, prie pilioriaus. Panašios kompozicijos kaip priešais esantis šv. Vincento Ferariecio altorius. Sakyklos tribūna iškelta ant profiliuotų stulpų, jos paviršiai iškili, išryškinti dekoratyvinėmis juostomis, pagrindas — banguotais karnizais ir voliutomis. Viršuje yra nedidelis baldakimas su lambrekenais. Po tribūna įrengta klausykla. Sakyklos archit. elementai išryškinti polichromija (vyrauja rudos, pilkšvos, balkšvos spalvos).
Altorių ir sakyklos svarb. puošmena yra apvalioji ir reljefinė skulptūra. Pirmuosiuose altorių tarpsniuose stovi šventųjų statulos (iš jų 10 paskelbta resp. reikšmės dailės paminklais). Mažesnės skulptūros komponuojamos II tarpsniuose. Skulpt. dekoras išdėstytas altorių archit. elementų sandūrose ir susieja arba užbaigia atskiras kompozicijas. Sakyklą puošia 12 apvalių gipsinių skulptūrų.
Altoriai ir sakykla sukurti XVIII a. II pusėje. 1752 vienuolyno kapitula prie d. altoriaus darbų pakvietė archit. ir skulpt, Hoferį. Su juo t. p. sudarė sutartį dėl Marijos Rožančinės ir Jėzaus altorių statybos. Prie kitų altorių įrengimo, puošimo prisidėjo architektai ir skulptoriai Jonas Tobijas ir Jonas Valentas Dideršteinai. XIX a. pr. šv. Pijaus, Jėzaus vardo, šv. Tado ir Angelo sargo altorius atnaujino dail. P. Velinovičius; 1863 altorius restauravo skulpt. Zimas su pagalbininku R. Konkolovičiumi (tai rodo įrašas Marijos Rožančinės altoriaus piliastre).
Povilas Spmgevičius
VARGONAI (IV 1054) — vienintelis Lietuvoje išlikęs beveik originalus XVIII a. muzikos instrumentas. Yra vargonų chore. Turi 2 manualus (C—c3), pedalus (C—c1), 31 registrą. Registrų užrašai: I manualas (Clavitura prima): Bourdon a 16, Principal a 8, Cįuintathon a 8, Hohl Flaut a 8, Octava Principal a 4, Flaut Travers a 4, Super Octava a 2, Qvinta a 5, Tertia a 1%, Flasch Flot a 2, Mixtura a 5 choris, Trompet d 8; II manualas (Clavitura secunda): Jula a 8, Principal a 4, Unda Maris a 8, Flaut Major a 8, Principal Amalel a 8, Spil Flet a 8, Flaut Minor a 4, Octava a 2, Wald Flot a 2, Mixtura a 4 choris, Vox Humana a 8, Vox componaurum (pusapvalių varpelių kariljonas c1— —c3); pedalų: Principal Bass a 16, Violon Bass ė 16, Full Bass a 12, Octava Bass a 8, Flaut Qunt Bass a 8, Super Octava Bass a 4, Posaun Bass a 16, Trompet Bass a 8. Yra varpelių žvaigždė, akustinis būgnas, sklendinės oro paskirstymo dėžės; traktūra mechaninė, l sankaba (II/I), vamzdžiai išdėstyti prospekto tvarka. Prospektas barokinis. Suskirstytas į 14 laukelių. Iš kraštų po 3 .laukelius priklauso pedalų vamzdynui, vid. dalies apatinio tarpsnio 4 laukeliai — I manualui, viršutinio tarpsnio 3 laukeliai — II manualui. Vid. dalyje, virš griežyklos, už karaliaus Dovydo su arfa skulptūros, sukabinti kariljono varpeliai. Prospektas papuoštas paauksuotais drožiniais, bokštai ir kampai — apvaliosiomis skulptūromis. Apatinėje dalyje, abipus griežyklos, skyduose yra įrašai: p. pusėje: „Anno/Dn 20 MAR/TII", š.— „Fecit/1776/DO/ADA/CASP ARINI". Vargonus 1776 pastatė meistras iš Karaliaučiaus Adomas Gotlybas Kasparinis vietoje sudegusių per 1748 gaisrą.
Rimantas Gučas
SIETYNAI. Bažnyčioje yra 7 paminkliniai sietynai: iš jų 3 (vienas skirtin
gas, rokoko stiliaus — DV 131 ir 2 vienodi — DV 130) kabo vid. navo
je, 4 (beveik vienodi — DV 129) — priešais kraštinius šoninių navų al
torius. Pastarieji vietos meistrų padaryti XVIII a., kiti — XVIII—XIX a.
Visi sietynai puošti krištolo pakabučiais, jų vėriniais, 4 vienodi — iš skardos iškirptais lapais, bronzine erelio figūrėle. Dalia Krūminienė KRIKŠTYKLA (DV 99). Ampyro stiliaus. Pagaminta XIX a. I pusėje ar viduryje iš uosio. Metalinės dalys varinės ir sidabrinės, lietos arba iškirptos iš skardos. Krikštykla (h 1,51 m) aštuonkampio plano. Plati pėda pereina į masyvų stiebą. Virš jo — taurės galvutės pavidalo dėžė su dangčiu. Puošta raudonmedžiu, drožyba.
Regimanta Stankevičienė
75c. „MARIJA RO2ANČINĖ" — teminis vitražas (D V 96), sukurtas XVIII a. pab.—XIX a. pr. iš plono spalvoto stiklo. Yra vienuolių choro galinės sienos lange (bažnyčioje matomas virš d. altoriaus). Kompozicija simetrinė. Figūrų grupė išskirta ryškiu kontūru, sodriomis spalvomis. Skirtingo intensyvumo šviesių ir tamsių tonų derinys perteikia perspektyvą. Šviesų foną sudarantys melsvo stiklo kvadratai puošti stilizuotų žiedlapių rozetėmis.
Povilas Spurgevičius
75d. SIENŲ TAPYBA — freskos ir klijų tapybos kompozicijos. Puošia vid. navą, vienuolių choro, presbiterijos, šoninių navų skliautus, kupolą ir bažnyčios koridoriaus sieną.
Vid. navos ir vienuolių choro skliautų freskos (DV 88; mišri technika) vėlyvojo baroko stiliaus. Vid. navos skliautų freskos yra tarp gurtų ir Hunečių, apvestos puošniais tapytais rokokinių kriauklių rėmais. Svarb. kompozicijos — „Jėzaus krikštas" ir „Apreiškimas" (5X3,5 m). Figūros sukomponuotos pagal įstrižainę. Ryškiais šviesšešėliais, rusvais tonais modeliuotos apimtys, išryškinti siluetai.
Vienuolių choro skliautuose yra kompozicijos „Šventosios dvasios atsiuntimas" ir „Švenčiausioji trejybė". Pirmosios freskos kompozicija simetriška, daugiafigūrė, kompaktiška, antrosios pagrįsta trikampiu. Figūrų judesiai dinamiški, paryškinti besiplaikstančių drabužių. Spalvų deriniai dekoratyvūs, kontrastingi šviesšešėliai. Vid. navos liunetėse nutapytos 4 apskritos kompozicijos (1,50X1,50 m) peizažo fone vaizduoja įv. simbolius. Viršuje yra alegoriniai moralizuojančio turinio įrašai. Tapyba švelnių, pastelinių tonų.
Vid. navoje virš įėjimų į šonines navas yra 4 akademistinės klijų tapybos kompozicijos (DV 87), vaizduojančios Kristaus gyvenimo scenas: p. pusėje — „Nukryžiavimas" („Moterys prie kryžiaus") ir „Trys karaliai", š. — „Kristaus prisikėlimas" ir „Kristaus žengimas į dangų" („Kristaus atsimainymas"). Visos (5,0 X X3,5 m.) apvestos juostiniais rėmais. Kompozicija simetrinė; vaizduojama pavienės figūros ir jų grupės. Figūros vaizduojamos tiksliu kontūriniu piešiniu, kai kur modeliuotos jų apimtys, Spalvos ryškios (purpurinės, mėlynos, umbrinės, ochrinės), jų deriniai kontrastingi, dekoratyvūs; tapysena laisva. S. navos skliautuose yra 3 barokinės freskos (DV 89): „Vienuolis prie ligonio", ,,Vienuolis" ir „Kristus Emause". Dvi pirmosios scenos moralizuojančio turinio; jų kompozicija nesudėtinga. Kolorite vyrauja pilki, juodi tonai. Trečiosios koloritas dekoratyvus, pagrįstas ryškių purpurinių, mėlynų ir pilkų tonų deriniu.
P. navos skliautuose yra barokinės freskos (DV 90) „Angelas sargas", „Sv. Ona", ,,Šv. Domininkas". Pirmosios freskos išliko tik fragmentai. Figūros sukomponuotos pagal įstrižainę. Nutapytos ryškiomis spalvo mis (purpurine, mėlyna, ochrine) ir gerai išsiskiria pilkų, melsvų spalvų fone.
Daugiafigūre neobarokine kompozicija ,,Šventosios dvasios apoteozė" papuoštas kupolas (DV 861). Freska nutapyta ant sauso tinko. Burėse pavaizduotos 4 figūros iki krūtinės. Kompozicijos ovalios, su rokokinio ornamento grizailės rėmais. Būgną skaidančių sudvigubintų piliastrų plokštumose monochromine pilka spalva nutapytos moterų figūros imituoja gipsines skulptūras. Kupole pavaizduotas šventųjų panteonas išdėstytas trijose debesų juostose.
Bažnyčios koridoriaus v. sienoje yra 6 barokinės freskos (DV 91): „Giltinė prie kryžiaus", ,,Prisikėlimas iš numirusių", „Dominikonas", „Marijos vainikavimas", ,,Du šventieji prie griūvančio bokšto" (arba ,,Popiežiaus Inocento III sapnas"), ,,Du vienuoliai". Freskos yra su grizailės technika sukurtais rokokinių kriauklių motyvų rėmais; nukentėjusios nuo drėgmės. Nutapytos tokia pat maniera, kaip bažnyčios skliautų barokinės kompozicijos.
Bažnyčios sienų tapyba sukurta ne vienu metu: 1756—70 nežinomi dailininkai freskomis dekoravo bažnyčios skliautus, XVIII a. vid. nutapytos koridoriaus sienų tapybos kompozicijos, XIX a. sukurta ,,Šventosios dvasios apoteozė". 1898—99 senosios freskos buvo pertapytos ryškesnėmis spalvomis (lėšas skyrė A. Daniševskis). 1898—99 Tirolio dailininkai Karle ir Buchaueris sukūrė klijų tapybos kompozicijas ir (manoma) nutapė freską „Šv. Ona".
1982 sienų tapybos kompozicijos buvo restauruotos: vid. navos skliautą restauravo dail. Danuta Stankevič ir Lechas Kšeminskis (iš Lenkijos}, freskas virš įėjimų į šonines navas — Vilniaus restauratoriai Povilas Kuodis ir Juozas Pilipavičius. Pav.
Povilas Spurgevičius 75e. MOLBERTINE TAPYBA. Bažnyčioje yra 45 paminkliniai paveikslai (13 su aptaisais), sukurti XVII a.— XX a, pr. Visi nutapyti aliejiniais dažais: 44 drobėje, vienas ant lentos. Aptaisai metaliniai, padaryti kalstymo, puncavimo, kniedijimo technika. Molbertinė tapyba atstovauja 3 paskutiniųjų šimtmečių dailės srovėms, ryškus eklektinis stilių derinimas. Paveikslų aptaisai turi datuotus įrašus, padedančius nustatyti 1682— 1896 Vilniaus auksakalių metalo plastikos stiliaus ypatybes. Netoli pagr. įėjimo, vid. navoje, ant piliorių, yra bažnyčios fundatoriaus d. kun-ščio Aleksandro ir jo sekretoriaus, šios bažnyčios klebono Korčako portretai. Dauguma paveikslų išdėstyta keliais aukštais 16 altorių, kiti nesusiję su interjeru.
Seniausias paveikslas — XVII a. nutapytas šv. Barboros atvaizdas (DR 74; 205X115 cm) su XVII ir XVIII a. aptaisais. Karūna metalinė, su iškalta data (1682), puošta plastišku augaliniu ir žemo reljefo geom. ornamentu. Drabužius dengia Bračevskių ir Sobotevskių šeimų 1762 (trečiasis skaitmuo iškaltas neaiškiai) dovanoti barokiniai aptaisai, dekoruoti aukštu geom, ornamento ir augalinių motyvų reljefu. Stilizuotų, vietomis sujungtų su kriauklelėmis, gėlių šakelių dekoras artimesnis rokoko stiliui.
Paveikslas su aptaisais „Kristus prie stulpo" (DV 77; 113X77 cm) sukurtas XVII a. pab.—XVIII a. pr.; aptaisai — XVIII ir XIX a. Kankinimo įrankių įkomponavimu ir paryškinimu, kolonos ir figūros santykiu ypač pabrėžtas turinys. Panašios kompozicijos paplitę šalyse, kuriose buvo įtakingi basųj ų vienuolių ordinai (Ispanijoje ir kt.). Manoma, kad paveikslo autorius buvo susijęs su dominikonais. Priemonės, kuriomis perteikta kančios išraiška veide, būdingos XVII a. dailei. Beveik monochrominis koloritas siej a paveikslą su XVIII a. barokine tapyba. Spalvas galėjo suvienodinti ir XIX a. I pusėje paveikslą pertapęs Velinovičius. Paveikslo kopija yra Tabariškių (Šalčininkų rj.) bažnyčioje.
Barokinė stilistika ryški XVIII a. paveiksluose „Šv. Teklė" (DR 49; 64X59 cm), „Šv. Hiacintas" (DR 53; 194X131 cm), „Popiežius Pijus V" {DR 53; 213X114 cm) ir „Nukryžiuotasis" (DV70; 165X134 cm).
Bažnyčioje yra Censtochovos dievo motinos paveikslo variantas — barokinis paveikslas su aptaisais „Marija" (DV 100; 121X76 cm). Nutapytas XVIII a. I pusėje. Dailininkas pakeitė tik piešinį. Kompozicinė schema, koloritas, tapysena artima garsiajam prototipui. Vertingiausi yra paveikslo aptaisai — iš kelių dalių sukonstruoti Marijos ir kūdikio drabužiai, karūnos, nimbai ir žvaigždės. Iškalstyta gausus augalinis ir geom. dekoras. Vyraujančios rokokinės formos, dekoras ir atlikimas sieja aptaisus su XVIII a. I pusės Vilniaus auksakalių metalo plastikos darbais.
XX a. I pusėje iš Vilniaus un-to profesoriaus Ričardo Menickio kolekcijos į bažnyčią pateko panašios stilistikos, turinio ir formato XVIII a. paveikslai „Popiežius Grigalius Didysis" (DV 71; 167X131 cm), „Nežinomas šventasis" (DV 75), „Šventasis su knyga" (DV 82; abu 167X34 cm) ir Fransua Mariu Grane paveikslo „Romos Barberinio aikštės Kapucinų vienuolyno bažnyčios choro vaizdas" XIX a. pr. kopija „Pamaldos vienuolyne" (DV 69; 194X114 cm). Vientisas iv. atspalvių pilkšvas ir rausvai rudas koloritas, sušvelninti šviesšešėlių kontrastai siej a šiuos kūrinius su vėlyvojo baroko tapyba.
XVHI a. tapytoje kompozicijoje „Šv. Ona" (DR 75; 194X120 cm) ryški XVIII a. barokinei tapybai būdinga spalvinio estetizavimo tendenci i. Šv. Onos, Marijos ir kūdikio figūras dengia 1799 padaryti aptaisai. Juose ryški XVIII a. pab.—XIX a. pr. stilių kaita. Detalus linijinis drabužių vaizdavimas ir tolygus, saikingas plokštumų dekoravimas nežymiai stilizuotu augaliniu ornamentu rodo rokokinės tradicijos pabaigą ir stiprėjančią klasicistinio meno įtaką. Spalvinio estetizavimo tendencij a ryški ir kituose XVIII a. paveiksluose: „Šv. Juozapas" (178X110 cm; aptaisai DV 107), ,,Šv. Pranciškus" (150X80 cm; aptaisai DV 103), „Sv. Antanas" (225X160 cm; aptaisai DV 104), Vertingesni yra šių paveikslų aptaisai, padaryti XIX a. („Sv. Pranciškaus" — 1861, „Sv. Antano" — 1896). Juose ryšku Vilniaus auksakalių XIX a. metalo plastikos stilistinės tendencijos. Savitu barokinės tapybos interpretavimu pasižymi
XVIII a. paveikslas „Sv. Pranciškus" (DV 108; 192X130 cm) su XVIII ar
XIX a. aptaisais. Netikslingas figūros viršutinės dalies padidinimas, sukaustyti judesiai, juodu kontūru apibrėžtos spalvų dėmės rodo, kad paveikslą tapė cechinio išsilavinimo meistras. Panašia maniera, tik profesionaliau XVIII a. nutapytas paveikslas „Sv. Domininkas ir šv. Pranciškus" (DV 65; 185X140 cm).
Keletas barokinių paveikslų paveikti rokoko dailės. Ankstyviausias tokių — XVIII a. I pusėje sukurtas šv. Kotrynos Aleksandrietės, retokai vaizduojamos R. Lietuvos ir Baltarusijos rel. dailėje, atvaizdas (DV 101; 110X40 cm). Jis su Kazimiero Buritovičiaus dovanotais rokokinių formų ir dekoro aptaisais, padarytais 1764; iškalta data patikslina, kada Lietuvos taikomojoje dailėje atsirado rokokinės kriauklės motyvas.
Stilistiškai nevientisi yra XVIII a. paveikslai „Jėzaus paaukojimas" (DV 79; 103X170 cm), „Sv. Petras Veronietis" (DV 78; 97X63 cm), „Marija ir šv. Klara" (DR 60; 112X78 cm) ir „Sv. Vincentas Ferarietis" (DV 66; 184X148 cm). 1760—80 sukurtame paveiksle „Sv. Uršulė" (DV 74; 164X X 100 cm) ryškus formų, apimčių barokinis modeliavimas. Rokoko stiliaus poveikis jaučiamas ir XVIII a. barokinėse daugelio figūrų kompozicijose „Šv. Tomas Akvinietis" (DR 54; 507 X X260 cm), Kuznickių šeimos padovanotoje kompozicijoje „Marija Rožančinė" (DR 58; 418X213 cm) ir XVIII a. II pusės paveiksle „Šv. Domininkas" (DR 52; 478X247 cm).
Panašiai traktuotas ir XVIII a. paveikslas „Jėzaus vardas" (DR 61; 437X210 cm). Paveikslo centre įkomponuotos didelės raidės IHS, retai pasitaikančios Lietuvos tapybinėj e ikonografijoje.
Dail. Simono Cechovičiaus XVIII a. paveiksle „Sv. Kotryna Sienietė" (DV 73; 85X55 cm) vyrauja rokokinė stilistika. Panašios nuotaikos yra ir XVIII a. pab. paveikslas „Šventasis su kryžiumi ir palme" (DR 62; 71 X49 cm). Kiek kitokia maniera sukurtas rokokinis paveikslas „Sv. Barbora" (DR 51; XVIII a., 76X X61 cm).
Klasicistiniai yra XVIII a. II pusėje nutapyti d. kun-ščio Aleksandro (DR 50) ir Korčako portretai (DR 56; abu 322X180 cm). D. kun-ščio Aleksandro portrete jaučiama ir baroko dailės įtaka. Korčako portreto asketiškumą švelnina fone nutapytas architektūrinis peizažas. Klasicizmo bruožai ryškūs XVIII a. daugelio figūrų kompozicijoje „Jėzaus krikštas" (DV 76; 108X108 cm), paveiksle su aptaisais „Marija" (76X61 cm; aptaisai DV 106), XIX a. paveiksle „Marija su kūdikiu" (DV 85; 46X31 cm). Drabužius dengiančių aptaisų plokščias linijinis modeliavimas, schematiškas kriauklių ornamentas būdingas XIX a. I pusės rokokui.
Klasicizmo ir akademizmo įtaka ryški XVIII—XIX a. sukurtame ir XIX a. I pusėje Velinovičiaus beveik pertapytame paveiksle „Šv, Tadas" (DV 80; 301X120 cm). Akademizmo įtaka žymu XIX a. nutapytame paveiksle ,,Kristus su nendre" (DV 102; 97X64 cm.) Jo aptaisai padaryti 1854; vyrauja linijinis piešinys ir supaprastintas kriauklių motyvo dekoras. Kelių XVIII a. pab.—XIX a. pr. paveikslų stilių yra paveikęs sentimentalizmas. XVIII a. pab. paveiksle „Sv. Marija Magdalietė" (DV 72; 224 X126 cm) sentimentalizmo įtaka ryški vaizduojamosios pozoje, veido išraiškoje, ypač rausvai gelsvame kolorite. XVIII a. pab.—XIX a. pr. paveiksle „Jėzaus širdis" (75X54 cm; aptaisai DV 105) perteikta egzaltuota veido išraiška. Paveikslo aptaisų linijinis piešinys, tolygiai išdėstytas mažai stilizuotas augalinis ornamentas primena kitus XVIII a. pab,— XIX a. pr. metalo plastikos kūrinius.
XIX a. pr. nutapytas panašios stilistikos paveikslas „Vienuolė su knyga" (DR 59; 69X57 cm) turi romantizmo bruožų. Barokinės, akademistinės ir romantinės dailės elementų yra XIX a. nutapytame paveiksle ,,Sv. Rokas" (DV 84; 87X61 cm). XIX a. sukurta eklektiška daugelio figūrų kompozicija ,,Šv. Vincentas Ferarietis" (DR 55; 160X125 cm). Psichologiški realistiškai nutapyti veidai, kruopščiai perteiktas medžiagiškumas derinti su svarbiausio veikėjo ir dangaus stilizavimu, archaizuotu architektūriniu peizažu ir įv. buit. detalėmis. XIX a. sukurtame Marijos Sopulingosios atvaizde (DV 148; 70X68 cm) klasicistinė figūra derinta su stilizuotu aplinkos perteikimu. XIXa. I pusės kompozicija ,,Kristus su erškėčių vainiku" (DV 83; 211X121 cm) yra dail. Piterio Pauliaus Rubenso paveikslo ,,Ecce Homo" beveik tiksli kopija. XX a. pr. Paveikslas „Apreiškimas" (DV 67; 133X75 cm)`turi XX a. pr. modernizmo bruožų.
Saulius Mikėnas
75f. SKULPTŪROS. Vėlyvojo baroko stiliaus. Gipsinės. Altorių skulptūrų aukštis i-"2,8 m, sakyklos — 1,5 m.
Presbiterijos altorių plastinis akcentas yra apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus, šv. Kotrynos Sienjetės ir šv. Rozalijos (DR 70) statulos. Pastarosios poza manieringa, kompozicija pagrįsta vėlyvajam barokui būdinga stambių ir smulkių formų priešprieša. Transepto altoriuose yra po 4 dominikonų ordino vienuolių ir dvasininkų statulas. Visos figūros sukomponuotos kontrapostu. Sv. Tomo altoriaus skulptūros ,,Šv. Jeronimas" (DR 65), „Popiežius Grigalius Didysis" (DR 71), „Sv. Augustinas" (DR 63} yra vientiso dekoratyvaus stilistinio sprendimo ir tikslesnės psichol. charakte ristikos.
Sv. Onos altoriuje yra 2 paminklinės skulptūros; kairėje — „Šv. Paulius" (DR 69), dešinėje — „Šv. Petras" (DR 68). Šv. Pauliaus skulptūros statiška poza, santūrus gestas priešinamas su dinamišku didelių, kampuotų klosčių ritmu. Šv. Petro statulos judesį pabrėžia banguota dra perija. Sv. Marijos Magdalietės altoriaus skulptūrų „Šv. Kotryna Sienietė" (DR 67) ir „Sv. Barbora" (DR 66) kompozicija nesudėtinga. Sv. Vincento Ferariečio altoriaus skulptūra ,,Sv. Vincentas Ferarietis" (DR 64) dinamiška, modeliuota didelėmis, mažai tesuskaidytomis plokštumomis.
Sakyklos pagrindą puošia karaliaus Vladislovo Vazos ir Šv. Jadvygos statulos (DR 72). Šv. Jadvyga pavaizduota tarsi daranti spirališką judesį. Jį pabrėžia gilios, įstrižos klostės.
Skulptūros sukurtos XVIII a. II pusėje. XIX a. buvo polichromuotos ryškiomis kontrastingomis spalvomis. 1984—85 restauruotos (nuvalyti dažai).
Povilas Spurgevičius
75g. B. KOSTROVICKOS MEMORIALINE LENTA (DV 98) sukurta XVIII a. pab. Įmūryta bažnyčios koridoriaus r. sienoje. Stačiakampė (klintis, 1,36X0,96 m), su reljefine figūrine kompozicija, turinčia klasicizmo bruožų. Lentą juosia iškilus rėmas ir tapytas marmurą imituojantis apvadas. Plokštės didumą užima įdubus kelių dydžių šrifto memorialinis įrašas (lenk.), įraše sakoma, kad šioje vietoje palaidotai Lydos pilies raštininko žmonai Barborai Sekluckai-Kostrovickai sūnus 1786.VIII. 12 įrengė paminklinę plokštę.
Regimantą Stankevičienė
75h. TAIKOMOSIOS DAILĖS DIRBINIAI. Bažnyčioje yra 63 paminkliniai taikomosios dailės dirbiniai: laikrodis, 2 gėlių stovai, 13 antepediumų, 4 kryželiai, lemputė, 4 relikvijoriai, 37 žvakidės ir varpas.
Pastatomasis laikrodis (DR 73), pagamintas XIX amžiuje Anglijoje (autorius V. Chartesas). Turi pasvarus. Yra 3 dalių (vidurinė siauresnė) raudonmedžio spintelėje (h 2,25 m, plotis 0,5 m). Apskritime virš ciferblato išgraviruotas įrašas; „Chartes V: Son London". Rodyklės ažūrinės, ciferblato kraštai papuošti ažūru (palmetėmis, gėlėmis, kriauklėmis).
Gėlių stovai (DV 128) vienodi, geležiniai (h 0,87 m), pagaminti XVIII ar XIX amžiuje Vilniaus meistų cecho. Puošti iš skardos iškirptais gėlių žiedais ir akanto lapais.
Antepediumai (DR 76 — 100X208 cm; DV 116—100X226 cm; DV117 — 102X234 cm; DV 118—101X173 cm; DV 119 — 100X330 cm; DV 120 — 102X239 cm; DV 121 ir DV 126 — 98X203 cm; DV 122 — 104X X298 cm; DV 123/2/— 103X259 cm; DV 124 — 97X354 cm; DV 125 — 100X205 cm) sukurti XVIII ir XIX a. iš metalo ir audinio. DV 121, 126 padaryti Vilniaus auksakalių cecho meistrų. XVIII a. antepediumai barokiniai, XIX a. — neobarokiniai. Iš barokinių vertingiausias šv. Barboros altoriaus antepediumas (DR 76). Visų antepediumų kompozicija simetrinė. Dekoro motyvai (augaliniai ornamentai, simboliai, figūros, dekoratyvinės vazos, inicialai, įrašai) modeliuoti daugiausia repusavimo technika.
Du barokiniai kryželiai (DR 76; alavas, h 60 cm), rokokiniai relikvijoriai (DV 110/2/ — 64,0X49,0, DV 112121 — 55,0X38,0 cm) ir lempa amžinajai ugniai (DV 127; metalas, h 56,0 cm) padaryti XVIII a., 2 neobarokiniai kryželiai (DV 115, alavas, h 70 cm) — XIX a.
Paminklinių žvakidžių rinkinį sudaro 4 kandeliabrai (DR 78), 27 vienos žvakės (DV 134, DV 136, DV 137, DV 139 — DV 142; DV 144; vienodos žvakidės įrašytos vienu numeriu), 4 penkių žvakių (DV 145/2/, DV 146/2) ir 2 šešių žvakių žvakidės (DV 147), padarytos XVIII—XIX a. Rinkinyje vertingiausi XVIII a, rokoko stiliaus kandeliabrai (h 204 cm). Nulieti iš alavo. Jų pėda masyvi, trišakė, profiliuotais kraštais, su 3 žvėries letenų pavidalo kojelėmis, stiebas su kaneliūromis, vaško lėkštelė gėlės Žiedo pavidalo. Vienos žvakės žvakidės alavinės, štampuotos, įv. aukščio (nuo 28 iki 141 cm). Penkių ir šešių žvakių žvakidės ampyro stiliaus. Dvi penkių žvakių (DV 145) ir šešių žvakių žvakidės (h 58 ir 70 cm) padarytos iš marmuro ir bronzos, kitos penkių žvakių žvakidės (h 110 cm) — iš bronzos. Stiebai profiliuoti. Pėdos dekoruotos gausiais augaliniais ornamentais, rozetėmis, kaukėmis, medalionais. Daugiašakės žvakidės papuoštos bronzinėmis figūrėlėmis, akanto lapais.
Varpas (DR 80) barokinis, žalvarinis (h 84 cm, skersmuo 112 cm), nulietas 1779. Viršutinė varpo dalis papuošta 2 sauso akanto lapų juostomis. Tarp jų yra retai išdėstyti teksto (lot.) žodžiai. Akanto motyvai ryškių, vėlyvajam barokui būdingų formų. Apatinėje liemens dalyje išdėstytas kitas 6 eilučių tekstas lotynų ir lenkų kalbomis. Pav. Dalia Krūminienė, Ona Navickienė
751. VIENUOLYNO NAMAI
Svarbiausieji (gyvenamieji) vienuolyno korpusai (IR 14} išsidėstę aplink beveik kvadratinį (~ 19X18 m) vidaus kiemą (kluatrą). Korpusus ir bažnyčią jungia koridoriai, iš visų pusių juosiantys kluatrą (buvusios galerijos). Visi korpusai triaukščiai, jv. netaisyklingų planų, patalpos išdėstytos padrikai, dažniausiai 2 eilėmis. Įeinama iš Giedrio, Garelio g. ir kiemo. Visi korpusai plytų mūro (daug gotikinio mūro liekanų), iš dalies tinkuoti; stogai dengti čerpėmis. Patalpos suskliaustos baroko laikų kryžminiais ir cilindriniais skliautais. Rūsiai padriko plano, skliautuoti.
Korpusų fasadai labai pasikeitę, gotikinis, renesansinis, barokinis dekoras užtinkuotas arba sunykęs (šiuo metu restauruojama). Vertinga yra p. korpuso sgrafito (1935) puošyba. Kluatre stovi originalus barokinis XVIII a. (XIX a. vid. atnaujintas) koplytstulpis. Jį sudaro neaukšta dorėninė kolona ir koplytėlė iš keturių lenktų medinių spyrių, laikančių stogelį.
Puošnaus butą ir interjero. I ir II aukšto koridoriai dekoruoti manierizmo ir vėlyvojo baroko sienų tapyba. Freskų fragmentų rasta refektoriaus skliautuose. Sienų tapybos fragmentų yra p. korpuse.
Vienuolynas įkurtas 1501 d. kunigaikščio Aleksandro iniciatyva. Buvo sujungti stovėję gotikiniai namai ir pastatyti nauji korpusai aplink kluatrą. XVI a. vid. vienuolynas rekonstruotas. 1610 degė, po to atstatytas. 1655 apdegė. 1679—87 atstatytas ir išplėstas, įgavo ryškių baroko bruožų; statybai vadovavo Vainilavičius. 1748 ir 1749 apdegė. 1749—76 buvo atstatomas. 1844 uždarius vienuolyną, korpusuose buvo miesto magistrato įstaigos, butai ir kalėjimas. Čia buvo kalinti 1863 sukilimo veikėjai Pranciškus ir Titas Dalevskiai, Konstantinas Kalinauskas, Jokūbas Geištoras, Oskaras Aveidė, Josafatas Ogrizka. 1863 Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, be jau veikusios Vilniaus tardymo komisijos, įsteigė Ypatingąją tardymo komisiją. Ji tyrė Muravjovą ypač dominusias sukilėlių bylas, administravo ir dominikonų vienuolyne esantį kalėjimą. 1865 ir 1899 namai suremontuoti. XIX a. p. korpuso I aukšte buvo virtuvė, maisto sandėlis, kepykla, II ir III — butai, gretimame korpuse — vaistinė. Per D. Tėvynės karą ansamblio š. v. dalis buvo sugriauta. Per 1981—85 archit. tyrimus nustatyta, kad vienuolynas ne mažiau kaip 5—6 kartus rekonstruotas.
Seniausia vienuolyno dalis yra neišlikusio 2 aukštų pastato sienos ir gilūs rūsiai (po dab. v. korpusu). P. korpuse atidengta renesansui būdinga rekonstrukcija: paaukštinus 2 aukštų gotikinį pastatą, II aukšte saleiapšviesti buvo įrengti dideli (h 4,5 m) arkiniai langai. Prie Giedrio g. rasta gotikinio mūro bokšto liekanų. P. v. kampe esančioje patalpoje rasta apvali gotikinė kolona, laikiusi kryžminius skliautus. Namai restauruojami.
Klemensas Čerbulėnas,
Rita Strazdūnaitė
75j. SIENŲ TAPYBA (freskos, mišri technika). Atlikimo maniera artima bažnyčios skliautų tapybai. Tapyti vienuolyno I aukšto koridoriai.
V. koridoriaus sienos ir skliautai puošti sienų tapybos kompozicijomis (DV 25). Kair. sienoje, tarp burių, yra 8 freskos. Vaizduoja dominikonų ordino įkūrimo istoriją ir žymiausiųjų veikėjų veiklą. Vyrauja daugelio figūrų kompozicijos.
Deš. sienoje apskrituose medalionuose nutapyti 4 popiežių portretai.
V. koridoriaus kryžminių skliautų laukus puošia 6 tapyti plafonai, kraštus — medalionai. Plafonų freskos vaizduoja šv. Domininko viziją ir biblines scenas.
S. korpuso koridoriaus skliautuose išdėstytos 5 Kristaus gyvenimo scenos (DV 93), šoniniuose laukuose yra medalionai su kulto atributika ir alegoriniais lot. įrašais.
R. korpuso koridoriaus skliautai papuošti tapytais medalionais (DV 92), kuriuose vaizduojama Marija su šventaisiais, rel. atributai ir simboliai,
P. korpuso koridoriaus skliautuose yra 5 Kristaus ir Marijos gyvenimo scenos (DV 94).
Dauguma vienuolyno koridorių sienų ir skliautų kompozicijų dinamiškos, piešinys apibendrintas, formos skulptūriškai modeliuotos. Kai kur figūrų siluetas išryškintas kontūrine linija. Vieningą pilkšvai melsvą koloritą gyvina dekoratyvūs ryškių spalvų deriniai.
Dominikonų vienuolyno freskos sukurtos XVIII amžiuje. 1899 jos pertapytos (fundavo A. Daniševskis) ryškesnėmis spalvomis, ekspresyviais potėpiais; ypač išryškinta formų apimtis. Dailininkams turėjo įtakos romantizmas. Nuo 1978 sienų tapybą tiria RKPRT darbuotojai. Freskų fragmentų rasta refektoriaus skliautuose, v. korpuso II aukšto koridoriaus sienoje. Koridoriaus sienų klijų tapyba vėlyvojo renesanso, manierizmo stiliaus. Augalinių motyvų kompozicijos išdėstytos aplink nišas, duris. Sudaro portalus.
Povilas Spurgevičius
75k. A. GALVALIO MEMORIALINE LENTA (DV 97) yra I aukšto koridoriaus š. r. kampe. Sukurta XVII a. pr. iš smiltainio. Renesansinė. Plokštės (1,32X97,00 m) vidurinėj e dalyj e asimetriškai įkomponuota nukryžiuotojo figūra ir herbas, apatinėje — horizontaliai ištęstas kartušas su lot. įrašu ir smulkiu augaliniu ornamentu. Panašaus, tik stambesnio ornamento bordiūras eina palei lentos kraštus. Pav.
Regimantą Stankevičienė L: Popowska M. Stiklių cechas senajame Vilniuje. — Naujoji romuva, 1940, Nr. 2; Merkys V. Dalevskių šeima. — V„ 1967, p. 36—46 ir 184—187; Gudas R. Kasparinio vargonai Vilniuje. — Muzika ir teatras, 1973, kn. 9; Matušakaitė M. Portretas XVI—XVIII a. Lietuvoje. — V., 1984, p. 57; Mikėnas S. Žemaitijos XVII—XVIII a. siužetinės tapybos stilistinės grupės. — Menotyra, 1984, t. 12, p. 110; Baranovfski J. Cech zlotnikow w Wilnie. — Kurier Wilenski, 1911, Nr. 9(22); VVeber P. Wilna. Eine vergessene Kunststatte. — Jena, 1917, p. 71—74; Lopacinski E. Materiaty do dziejow rzemiosia artystycznego w "VVielkim ksiestwie Litewskim (XVI—XIX w.J. — W., 1946; Loza S. Architekci i budowniczowie w Polsce. — W., 1954; Morzy J. Geneza i rozwoj cechow wilenskich do konca XVII w. — Zeszyty Naukowe Uniwersitetu im. A. Mickiewicza w Poznaniu, Nr. 24. Historia, 1959, zesz. 4; MOCAOB A. H. BHAencKHe oiepKH 1864—1865 rr. (MypaB-beBCKoe speMH). — CFI6., 1898; UaHTeAeeB A. (p. BocnoMHHaHHH. — M., 1958.
S: CVIA, f. 1—1135, ap. 8, b. 10, Ip. 86; f.604, ap. l, b. 4967, Ip. 1—13; f. 694, ap. l, b. 3659, Ip. 77—82 ir 89—90; b. 3671, Ip. 377—471; b, 3777, Ip, 140—180; b. 4014, Ip. 235—240; MAB RS, f. 43— 20920, Ip. 11—12; f. 43—24580; PK1A, f. 2, b. 48—59 [Jarmalavičienė R., Buv. Dominikonų vienuolyno Vilniuje, Garelio g. 6, Giedrio g. 11, archit-ros tyrimai); f. 5, b. 756, Ip. 1—5 (Dambrauskaitė T., Dominikonų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis); b. 3325.
Kiti seni Vilniaus vaizdai


Vilniaus katalogas   Įmonės įtraukimas   Kontaktai