Didžioji g. 32

Tema: Seni Vilniaus vaizdai
Vieta: Didžioji g.
Išsamiau apie Didžioji g.



Adresas, vieta, apylinkės: Didžioji g. 32
Metai: 1912
Nuotraukos ID: 19

Kiti senieji Vilniaus vaizdai: Didžioji g. | Visame mieste


Aprašymas: Paminklų sąvadas (Vilnius, 1988):

157. Sv. KAZIMIERO BAŽNYČIOS IR JĖZUITŲ VIENUOLYNO ANSAMBLIS, baroko stiliaus pastatų kompleksas (AtR 36). Yra Senamiesčio p. r. dalyje, ~40 m į r. nuo Rotušės a. Daugiakampį ansamblio sklypą v. riboja Gorkio, r. — Siauroji, p. r. — Vito g., iš p. ir š. pusės šliejasi kiti pastatai. Ansamblį sudaro bažnyčia ir 3 vienuolyno pastatai, kartu su tvoromis supantys l uždarą ir 2 pusiau uždarus kiemus. Svarb. tūrinis ansamblio akcentas yra bažnyčia; jos aukštas, monumentalus kupolas dominuoja senamiesčio panoramoje.

Bažnyčia ir vienuolyno pastatai pradėti statyti XVII a. pr. Ansamblis susiformavo XVII a. II pusėje. XVII—XVIII a. jis buvo vienas didžiausių Vilniuje. Be minėtų, ansambliui priklausė dar keletas pastatų. Oficinos sklypo p. v. kampe stovėjo 2 aukštų namas, įgytas vienuolyno 1726 iš Vilniaus burmistro Stefano-vičiaus. 1783 jį nusipirko laikrodžių cecho meistras Berkmanas (namas apie 1859 nugriautas). Prie bažnyčios š. v. kampo stovėjo 2 aukštų namas, 1632 dovanotas jėzuitams. XIX a. I pusėje jame buvo kariuomenės sargybos būstinė (1801 rekonstruotas, apie 1867, didinant cerkvės šventorių, nugriautas). Pagr. vartai į vienuolyną buvo prie šv. Kazimiero (dab. Vito) g. Prie jų stovėjo 2 aukštų vartininko namelis (XIX a. nugriautas). Arklidė ir ratinė buvo sklypo š. r. kampe, p. r. kampe — antroji arklidė, ratinė ir daržinė (dab. ūk. pastatas}; šalia — alaus darykla ir salyklinė. R. kiemo viduryje stovėjo kepykla.

1655, 1749 ansamblio pastatus nuniokojo gaisrai. 1773, panaikinus jėzuitų ordiną, vienuolyno pastatai atiteko Edukacinei komisijai.

157a. BAŽNYČIA

Šv. Kazimiero bažnyčia, dabar LTSR ateizmo muziejus (Gorkio g. 74) yra ankstyvojo baroko kupolinis katalikų kulto pastatas. Vėliau įgijęs ir vėlyvojo baroko bruožų. Išliko gotikinių konstrukcijų (masyvūs kontraforsai šonuose, dalis smailiaarkių langų, jų apvadų), renesansinių elementų (dvejetas apskritų laiptų bokštelių prie presbiterijos, tinko nerviūros zakristijos skliautuose ir kt). Bažnyčia pastatyta pagal Romos pirmųjų bebokščių barokinių bažnyčių planą ir erdvių struktūrą, bet turi du pagr. fasado bokštus. Dvibokš-čio pagr. fasado kompozicija davė pradžią daugumos kitų dvibokščių Lietuvos barokinių kulto pastatų architektūrai. Bažnyčia yra ansamblio p. v. dalyje, pagr. (v.) fasadas Gorkio g. pusėje.

Bažnyčia lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, 3 navų. Plano ir erdvės pagrindas — plati (12 m) ir aukšta {h 25 m) vid. nava ir tokio pat aukščio ir pločio transeptas. Virš transepto ir vid. navos sankirtos kyla aukštas masyvus (h su kryžiumi 58,10 m, 17 m skersmens) kupolas. Už presbiterijos yra erdvi zakristija. Siauros (3 m) ir žemos (h 10,5 m) šoninės navos padalytos į 6 tiesiogiai nesusisiekiančias koplyčias. Vid. navos skliautas cilindrinis su liunetė-mis, šoninių navų — cilindriniai. Po šoninėmis navomis ir zakristija yra rūsiai (visi 2 patalpų), jų skliautai cilindriniai su liunetėmis. Rusiai ir bažnyčios sienos plytų mūro, sienos tinkuotos, stogas dengtas skarda.

Pagr. fasadą antablementai dalo į 3 skirtingo aukščio tarpsnius, kuriuos vertikaliai skaido piliastrai, pusapskričių arkų langai ir nišos, stačiakampiai ir apskriti langeliai. Apskritus langus supa kriauklės ir kiti neoba-roko reljefiniai lipdiniai. Jais papuošti langų ir nišų archivoltai, piliastrų kapiteliai. Virš III tarpsnio yra puošnus atikas ir 2 žemi šoniniai bokštai. Pagr. įėjimas per prieangį su puošniu portalu. Ant prieangio ir bokštų kampų pastatytos Lietuvos barokui būdingos vazos. Galinis (r.) fasadas su banguoto ir karpytinio silueto frontonu. Šoninius fasadus vertikaliai skaido kontraforsai, piliastrai, pusapskričių ir segmentinių arkų langai, horizontaliai —• karnizai. Dviejų tarpsnių kupolo būgną skaido piliastrai, kolonos ir skirtingo dydžio bei formų langai. Tarpsnius skiria banguotų linijų dekoratyvinė baliustrada. Kupolo viršuje yra žibintas su Jogailaičių karūnos pavidalo šalmu ir geležiniu kryžiumi, 1942 nukaltu Vilniaus kalvių pagal archit. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą (XVIII a. kryžius neišliko). Kryžius (DR 138) puoštas liet. liaudies menui būdingais elementais: pusmėnuliais, eglutėmis, širdelėmis.

Bažnyčios interjeras erdvus ir šviesus. Dvibriauniai piliastrai su korintiniais kapiteliais laiko grakštų antablementą. Kupolo vidų puošia XVIII a. vid. rokoko ornamentai. Altoriai vėlyvojo baroko formų.

Bažnyčia jėzuitų ordino iniciatyva pradėta statyti 1604 karalaičio šv. Kazimiero atminimui. Turėjo padėti įtvirtinti kontrreformaciją Lietuvoje. Manoma, kad statyta pagal archit. Džovanįo Marijos Bernardonio projektą, sudarytą Romos Jėzaus bažnyčios, pastatytos 1575, pavyzdžiu. Statybai kurį laiką vadovavo jėzuitai archit. Jonas Prochorovičius ir viceprovincijolas Povilas Boksą. 1610 dar nebaigtą statyti bažnyčią apnaikino gaisras. 1616 baigti mūrijimo darbai. 1618 įrengtas vidus. Statyboje dirbo Vilniaus mūrininkai Stanislovas Bohdzevičius, Sebastijonas Mykolajevičius, Martynas Niborskis, Jonas Simkovičius, dailidės Mykolas Andžejevičius, Kristupas Genelis, kalviai Jonas Isakovičius, Mykolas Petravičius. 1655, 1706, 1749 bažnyčia degė. Jos 1749—55 rekonstrukcijai kurį laiką vadovavo archit. Tomas Žebrauskas. Tuo metu ant bokštų užstatyti šalmai ir žemi žibintai, kupolas įgavo laiptuotą formą. Viduje pastatytas puošnus vėlyvojo baroko stiliaus d. altorius. Vidų 1751—53 dekoravo Prūsijos skulptorius Jonas Kyrneris. Kupolo ir fasado freskas 1754 nutapė čekų tapytojas Juozapas Frydrichas Obstas.

1812 Prancūzijos kariuomenė bažnyčioje laikė javus; sunaikino altorius, paveikslus, suolus, klausyklas. 1814 bažnyčia restauruota. 1832 paversta cerkve. Iki XIX a. vid. pagr. fasadas buvo su aukštais, liek nais 4 tarpsnių bokštais; tarp jų II tarpsnio buvo aukštas santūrių ankstyvojo baroko formų frontonas su kampuotomis voliutomis šonuose. 1864—68 pagal archit. Nikolajaus Čiagino projektą bažnyčia buvo rekonstruota i šv. Mikalojaus soborą: pažeminti bokštai, prie frontono užstatytas masyvus, aukštesnis už šoninius, bokštas; jie ir kupolo žibintas buvo uždengti svogūno pavidalo šalmais. Pagr. fasadas papuoštas neoba-roko dekoru, o 3 nišose tapytojas Vladislovas Konstantinas Majeranovskis nutapė stačiatikių šventųjų freskas. Viduje buvo sunaikintos evangelijų tematikos freskos, pašalintos barokinės skulptūros, d. altorius uždengtas archit. Aleksandro Riazano-vo suprojektuotu ikonostasu. Apie 1867 nugriauta mūrinė tvora su puošniais ažūriniais metaliniais vartais, skyrusi bažnyčią nuo gatvės. 1915 kaizeriniai okupantai cerkvę pavertė Vilniaus įgulos evangelikų liuteronų bažnyčia. 1917 bažnyčia grąžinta katalikams. 1925 pagal architekto Jano Borovskio projektą restauruota: uždažytos pagr. fasado freskos, atstatyti piliastrų kapiteliai, atkurtos kai kurios skulptūros, pašalintas ikonostasas. 1942 archit. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio iniciatyva vietoj svogūninių šalmų atstatyta karūna (suprojektavo archit. Jonas Mulokas). 1944, per karo veiksmus, nuo gaisro nukentėjo pagr. fasadas ir bokštai. Restauruota 1955— 1957 (archit. Sigitas Lasavickas), 1965—66 ir 1978—82 (archit. Vytautas Gabriūnas ir Aldona Svabauskie-nė). 1961 bažnyčia pritaikyta Ateizmo muziejui, po zakristija esantis rūsys — muziejaus kino salei. Pav.

Klemensas Čerbulėnas

157b. INTERJERO ĮRENGINIAI. Yra 3 vėlyvojo baroko stiliaus paminkliniai dirbtinio marmuro altoriai (DR 1223). Visi 2 tarpsnių. Dekoratyvus, skulptūriški; archit. elementai sukomponuoti keliais planais, daug banguotų paviršių. D. altorius aukštas, su šoninėmis lenktomis dalimis. Masyvi cokolinė dalis sukomponuota iš pūstašonių ir trapecinių vazų imitacijų. Vid. dalies I tarpsnio korintinio orderio kolonos ir piliastrai laiko kampuotą antablementą, II tarpsnio piliastrai apačioje pereina į dideles voliutas. Viršuje puošnus kar-pytinio silueto frontonėlis. Šoninės dalys vieno tarpsnio, sukomponuotos iš panašių elementų, kaip ir vidurinė. Viršuje yra kompozicija iš voliutų su rokokiniu kartušu viduryje. Šoniniai altoriai žemesni ir siauresni. Jie t. p. turi langų skiriamas vidurinę ir šoninę dalis. I tarpsnyje vyrauja ant stačiakampių ir banguotų cokolių sukomponuotos skirtingo aukščio korintinio orderio kolonos, laikančios banguotą antablementą, antrame — piliastrai, apačioje pereinantys į voliutas. Viršuje yra voliutų, kriauklių, debesų reljefų karpytinio silueto kompozicijos. Altorių puošybą sudaro dekoratyvinės vazos, kartušai.

Altorius 1749—55 sukūrė archit. Tomas Žebrauskas ir (manoma) skulpt. Jonas Nezemkauskas; 1751— 1753 prie d. altoriaus dirbo skulpt. Kyrneris. XVIII a. bažnyčioje buvo 13 altorių; bažnyčią perstačius į cerkvę, liko 3. Restauruoti 1874, 1925 ir 1955—79 (lipdymo darbams vadovavo Juozas Raubiška, marmuro — Mykolas ir Antanas Žemaičiai, auksavimo — Ona Tracevičie-nė). Pav.

157c. SIENŲ TAPYBA — 3 klijų tapybos kompozicijos (DV 171), sukurtos XVIII a. Yra š. r. rūsyje, kriptoje. Kompozicija „Bajoras meldžiasi" nutapyta ant p. sienos, ,,Prisikėlęs Kristus" — ant cilindrinio skliauto kriptos š. dalyje, ,,Nukryžiuotasis" — ant r. sienos. Visos kompozicijos vieno plano, statiškos, tapysena linijinė: juodais kontūrais išryškintos figūros, drabužių klostės. Formos šiek tiek modeliuotos šviesšešėliais. Tapyta juoda, ruda, pilkšva spalva. Geriausiai išsilaikiusi „Nukryžiuotojo" kompozicija, kitų išlikę fragmentai.

Birutė Juodienė

157d. VIENUOLYNO PASTATAI

Juos sudaro vienuolių namas, oficina ir ūk. pastatas, statyti XVII a. Supa šv. Kazimiero bažnyčią iš š. r., r. ir p. pusės. Plytų mūro, tinkuoti; pamatai, rūsiai plytų ir akmenų mūro.

VIENUOLIŲ NAMAS (Gorkio e- 71} yra prie bažnyčios š. r. kampo; sujungtas su jos presbiterija. 3 aukštų, kampinio plano. Patalpos išdėstytos abipus koridoriaus, erdvūs rūsiai — anfiladiški. Dalį patalpų dengia kryžminiai ir cilindriniai su liunetėmis (r. dalyje) skliautai, kt. patalpos turi plokščias lubas. Fasadus skaido mentės, pastogę juosia kelių braukų karnizas. V. fasadas turi aukštą ir masyvų renesansinį atiką; jį skaido mentės ir sudvejintos arkutės.

Šio namo vietoje 1604—15 pastatytas namas buvo skirtas gyventi aukštesnio rango jėzuitams. Renesanso laikotarpiu buvo pastatytas siauras (3,6 m pločio) l aukšto pastatas su 3 aukštų bokštu; jame buvo pagr. įėjimas. Pastatas nugriautas po 1832. Baroko laikotarpiu prie renesansinio pastato (iš dalies jo vietoje) pastatytas dabartinis vienuolių namas; jo v. dalyje ( š. nuo portalo) išlikę renesansinio pastato sienų. Vienuolių namo I aukšte buvo žiemos ir vasaros refektoriai (puošniausios vienuolyno patalpos), II aukšte — provincijolo kambariai, archyvas, be to, šiuose aukštuose buvo 30 celių. III aukšte buvo biblioteka, salė ir 21 celė. 1726—31 dail. J. Buceris papuošė namą žymių jėzuitų portretais. Po 1792 vienoje salių buvo laikoma Lietuvos metrika. Panaikinus jėzuitų ordiną, 1773—98 name buvo pasenusių kunigų prieglauda ir ligoninė. 1798 pagal archit. Pjetro de Rosio projektą namas buvo pritaikytas kareivinėms. 1915—19 čia veikė pirmoji Vilniaus lietuvių g-ja. 1918 Vinco Mickevičiaus-Kapsuko rūpesčiu j i gavo inventoriaus, knygų. 1920 pastatai vėl atiteko jė2uitams. Juose buvo įkurta berniukų g-ja ir bendrabutis. 1941—45 buvo karo ligoninė. 1949 vienuolių name įsikūrė Vienuolio vid. m-la. Nuo 1984 namas remontuojamas (projekto autorius archit. Jaunutis Makariūnas). OFICINA (Gorkio g. 74) yra į p. nuo bažnyčios. Tarp jų yra siauras uždaras kiemas, įvažiavimais sujungtas su Gorkio ir Vito g. Oficina r. ir v. galais sujungta su bažnyčia, p. pusėje prišlieta prie M. Abramavičienės rūmų. Oficina 2 aukštų, patalpos išdėstytos viena eile, kai kurios sujungtos anfiladiškai. I aukšto patalpos mažos, II — erdvios. Kiemo fasadą horizontaliai skaido tarpuaukščių juostos. Langai išdėstyti netolygiai, pagal patalpų plotį. Oficina pastatyta XVII a. II pusėje. I aukšte buvo vaškinė, staliaus dirbtuvė, sandėliai. II aukšte gyveno vienuolyno pagalbinis personalas. 1816 rekonstruota. 1832 sujungta su gretimais Abramavičienės rūmais (f 158).

ŪKINIS PASTATAS (Gorkio g. 72) yra sklypo r. dalyje, ties vienuolių namo p. r. kampu. 2 aukštų, plytų mūro. Dvi kapitalinės sienos dalija jį į 2 kraštines dideles ir vidurinę mažą patalpą; joje yra laiptai į II aukštą. R. fasadą skaido stačiakampės nišos ir langai, kitų fasadų pastogę juosia kelių braukų karnizas. Pastatytas XVII a. Jame buvo arklidė, ratinė, daržinė. XIX a. rekonstruotas į gyv. namą.

Klemensas Čerbulėnas L; Zubovas V. Lietuvos XVII a. architektūra ir vietiniu tradicijų raida. — LTSR archit-ros klausimai, 1966, t. 3; Adomonis T. Barokas ar manierizmas. — Statyba ir archit-ra, 1969, Nr. 7; Poželaitė M, Pirmieji Vilniaus baroko paminklai. — Kultūros barai, 1970, Nr. 7; Požeiaitė M., Čerbulėnas K. Baroko architektūra Lietuvoje (1600—1790 m.). — Pergalė, 1970, Nr. 7; Zubovas V. Kas kūrė Lietuvos XVIII amžiaus architektūrą? — Lit-ra ir menas, 1975.VIII.2; We-bei P. Wilna. Eine vergessene Kunst-statte. — Jena, 1917, p. 54—57; Morelovsski M. Košciot šw. Kazimierza w Wilnie w šwietle nowych danych. — Kurier Wileiiski, 1940.III.3; Paszenda J. Stiuki wilehskie XVIII wieku w šwietle archywow jezuickich. — Biuletyn Histo-rii Sztuki, 1974, Nr. 2. S: CVIA, f. 1135, ap. 8, b. 10 (Zahorski W.r Košciot šw. Kazimierza w Wilnie); PKIA, f. 2, b. 159—64; f. 5, b. 50, Ip. l— 10 (Lasavickas S., Archit-ros paminklas — šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje); b. 1995, Ip. 13—18; b. 3735; f. 9, 40.

Daugiau...
Šaltinis: Vilnius.lt