Didžioji g. 31

Tema: Seni Vilniaus vaizdai
Vieta: Didžioji g.
Išsamiau apie Didžioji g.



Adresas, vieta, apylinkės: Didžioji g. 31, Didžioji g. 33, Didžioji g. 35, Vokiečių g., Vokiečių g. 2
Metai: 1913
Nuotraukos ID: 474

Kiti senieji Vilniaus vaizdai: Didžioji g. | Vokiečių g. | Visame mieste


Aprašymas: Paminklų sąvadas (Vilnius, 1988):

149. VILNIAUS ROTUŠĖ, Lietuvos TSR dailės muziejus, brandžiojo klasicizmo pastatas (AtR 34, IR 26) su gotikiniais rūsiais; Vilniaus magistrato ir teatro būstinė. Rūmai stovi į pietus kylančios trikampės aikštės, kurią sudaro išplatėjusi Gorkio g, p. gale. Iš visų pusių jie gerai matomi. Pagr. (š.) fasadas atgręžtas į buvusią Turgaus, arba Rotušės, aikštę ir uždaro gatvės perspektyvą.

Rūmai dviaukščiai, su rūsiais, kompaktiško tūrio. Planas artimas kvadratui. I aukšte dominuoja skliautuota vestibiulio erdvė ir paradiniai 1-iiptai. Vestibiulį kerta skersinis koridorius; jo šonuose yra nedidelės patalpos. Laiptinę II aukšte iš 3 pusių supa 4 salės. S. pusėje yra stačiakampė d. salė. Dalis rūsių išlikę gotikiniai, kiti vėliau rekonstruoti. Rūsiai akmenų ir plytų, sienos – plyutų mūro, tinkuotos. ...??

Pastato š. r. kampe buvo dviejų kambarių A raštininko {notaro} kontora, kurią nuo kitų patalpų skyrė svarstyklių patalpa ir įvažiavimas. P. r. dalyje dvi patalpas užėmė miesto sargybos, trečią — sargybų viršininkas. Už jos į p. buvusioje patalpoje laikytos priešgaisrinės apsaugos priemonės. Į v. nuo šios ir sargybos viršininko patalpos buvo didoka stačiakampė kalėjimo patalpa. Iš jos šiaurės rytų kampo buvo laiptai į požemį — kriminalinių nusikaltėlių kalėjimą.

Prie p. fasado įėjimo buvo laiptų narvelis; iš jo į viršų ėjo laiptai. Iš narvelio prieangio per siaurą patalpą laiptai ėjo ir į rūsius, naudotus miesto savivaldybės reikmenims laikyti.

I aukšto p. ir v. dalyje buvo 9 krautuvės su atskirais įėjimais iš lauko; krautuves magistratas nuomojo miesto pirkliams.

S. v, kampe buvo laiptinė į II aukštą ir (į p.) erdvus vestibiulis su įėjimais į didžiąją ir Vilniaus pirklių bendrijos salę. Siame aukšte buvo 11 įv, dydžio patalpų, kuriose dirbo miesto savivaldybės organai ir pareigūnai : miesto taryba (magistratas), šuolininkų teismas, pirklių taryba, miesto iždinė, miesto archyvas, ginklų sandėliai, kalėjimas. Rotušėje dirbo prisiekusieji (jų kolegija kontroliavo magistrato veiklą) ir šauklys (trimitininkas), lietuvių ir slavų kalbomis skelbdavęs magistrato nutarimus. Rotušėje budėjo sargybiniai, turėję palaikyti tvarką ir mieste. S. r. dalį užėmė didžioji (reprezentacinė) salė. Abiejuose jos galuose buvo balkonai, kuriuos rėmė dorėninio orderio kolonos. P. dalies viduryje buvo vaito salė (posėdžiaudavo šuolininkų teismas); p. pusėje puslankiu užsibaigiantį jos skliautą rėmė 4 jo-nėninio orderio kolonos. R. pusėje į p. nuo d, salės buvo magistrato salė, p. r. kampe — magistrato archyvas, į v. nuo jo — miesto iždinė, V. dalyje buvo Vilniaus pirklių bendrijos salė (posėdžiaudavo pirklių taryba), p. v. kampe — pirklių archyvas, į r. nuo jo — pirklių bendrijos iždinė. Tarp šios iždinės ir vaito salės buvo laiptai į pastogėje įrengtas raštininkų ir pagalbines patalpas. A interjerą puošė skulptūros, paveikslai, žymių žmonių portretai, veidrodžiai, ištaigingi baldai.

Prie A buvo baudžiami nusikaltėliai; čia juos korė (stovėjo kartuvės), luošino, rišo prie gėdos stulpo, plakė. Magistratas prižiūrėdavo pirklių veiklą, tvirtindavo amatininkų cechų statutus, v-bas, spręsdavo ginčus, prižiūrėdavo miesto tiltų, gynybinių sienų, vandentiekio, kanalizacijos tvarkymą, miesto piliečių apsiginklavimą, rūpinosi savo ūkiu, miesto namais, priemiesčių dvarais (Kuprijoniškėmis, Leoniškėmis, Ri-biškėmis, Tuputiškėmis ir kt.). Rotu-šėje dirbo miesto iždininkai (šafarai); jie saugojo lėšas, tvarkė pajamų ir išlaidų knygas. Lėšos ir dokumentai buvo laikomi tvirtose kaustytose skryniose, rakinamose keliais užraktais. Magistratui priklausė ne visas miestas (miesto dalys, vadinamos ju-risdikomis, buvo valdomos vyskupo, kapitulos ar didikų). Po Lenkijos ir Lietuvos valstybės III padalijimo (1795) Vilniaus miesto administracija ilgainiui buvo pertvarkyta pagal Rusijos miestų nuostatus. D. salė garsėjo puikia akustika, čia vykdavo koncertai ir spektakliai. Vilniaus un-to profesoriaus Jozefo Franko rūpesčiu 1809 buvo atlikta" J. Haidno oratorija „Pasaulio sukūrimas". 1810 pastatas buvo pritaikytas teatrui. Tuomet I aukšte buvo įrengta žiūrovų salė (parteris, šoninės galerijos, 6 ložės) ir scena. II aukšte buvo 18 ložių. 1810.XII.15 teatre įvyko pirmasis spektaklis. Teatrui vadovavo antreprenerė Marija Korvel-Moravska. Dėl fin. sunkumų 1811 rudenį trupė iširo (1811—31 miesto teatras veikė Radvilų rūmuose). Rotušėje vaidindavo tik gastroliuojančios trupės. 1831.VIII.21 teatras vėl pradėjo veikti. Jam vadovavo Dionizas Kažins-kis. Po 1830—31 sukilimo teatro veiklai prižiūrėti Vilniaus generalgubernatorius paskyrė policmeisterį, buvo įvesta pjesių cenzūra. Teatras statė V. Šekspyro, A. Diuma, V. Hugo, F. Šilerio, A. E. Odineco ir kitų autorių veikalus.

Apie 1839 nugriovus II aukšto d. salės kolonadą ir įtaisius papildomą ložę, teatro salė prarado akustiką. Darant įėjimą į gubernatoriaus ložę, pašalinta vaito salės jonėninio orderio kolona. Dėl funkcinės paskirties pasikeitimo dalis langų paversta įėjimais, dalis užmūryta. Per rekonstrukciją sunaikinti židiniai su vertingais bareljefais, dekoratyvinė sienų tapyba ir kiti archit-ros bei dekoro elementai. Taip pat nukentėjo skliautai, kuriuose buvo iškirstos angos avariniams išėjimams. Pasikeitė ir A išorė. Portike pristatyti mediniai laiptai į II aukštą. pagr. fasado II aukšto šoninių langų angas buvo įstatytos durys; viršutinę laiptinių dalį nuo vienų durų iki kitų jungė medinė aikštelė.

Nuo 1844 teatrui subsidijas skyrė valstybė. 1845-64 vaidinimai vyko lenkų ir rusų kalbomis. 1854.11.16 įvyko Stanislavo Moniuškos operos „Halka" premjera. Orkestrui dirigavo pats kompozitorius. Nuslopinus 1863 sukilimą, buvo uždrausti vaidinimai lenkų kalba 1865.1.9 generalgubernatorius patvirtino Vilniaus miesto teatro nuostatus. Jie apibūdino teatro direktoriaus, ekonomo, režisieriaus, aktorių, dailininko, scenos darbininkų ir kt. darbuotojų pareigas. 1871 pastatyta pirmoji rusų romantinė opera — A. Verstovskio ,,Askoldo kapas". Vykdami į Varšuvą ir Peterburgą, Vilniuj e dažnai gastroliuodavo žymūs užs. aktoriai (M. Balistinis, A. Mazinis, A. Pati, M. Zembrich, pianistas J. Hofmanas, smuikininkas J. Kubelykas). Nuo 1875 teatras vėl išnuomojamas ant-repreneriams. 1894—1900 teatrui vadovavo antrepreneris N. Nezlobinas. Jo vadovaujamas teatras buvo vienas geriausių Rusijos imperijoje.

Teatras buvo vilniečių susibūrimo vieta, čia pasireikšdavo bendros visuom. polit. nuotaikos, 1902 Gegužės pirmosios išvakarėse teatre buvo išmėtytos proklamacijos su anticariniais šūkiais. Panaikinus liet. spaudos draudimą, A teatre 1906.V.6 buvo suvaidinta Marcelino Šikšnio tragedija „Pilėnų kunigaikštis". Ją pastatė „Vilniaus kanklių" d-ja. 1918— 1919 rotušėje vaidino Skrajojamasis Juozo Vaičkaus teatras. 1918.X.5, 6 ir 12 d. Juozo Vaičkaus teatro trupė suvaidino Dviejų lietuvaičių „Dumblynę", Antano Vilkutaičio-Keturakio „Ameriką pirtyje", Petro Vaičiūno „Pražydo nuvytusios gėlės", Petro Petliuko-Pundzevičiaus „Neatmezga-mą mazgą", XII.26 — Juozo Guraus-kio — ,Šalaputrį" ir Arkadij aus Averčenkos „Pramonės didvyrį", 1919 — „Genovaitę", Konstantino Jasiukaičio „Alkanus žmones", Vaičiūno ,,Aukas", Broniaus Laucevičiaus-Vargšo „Žmones", Žemaitės „Apsiriko", A. Marko „Be šulo". Paskutinis trupės spektaklis šiuose rūmuose įvyko 1919 vasario 23 d. 1918 spalio— gruodžio mėn. teatro patalpose vyko Juozo Tallat-Kelpšos suorganizuoti muzikos ir poezijos koncertai. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, rotušėje iki 1924 veikė lenkų teatras.

1936—40 A restauruota iš dalies pagal Stuokos-Gucevičiaus brėžinius; darbams vadovavo architektai Steponas Narembskis (iki 1939) ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Prie pagrindinio įėjimo įrengti nauji granito laiptai, p. ir šoninių fasadų durų ir įvažiavimų angos perdirbtos į klasicistinio stiliaus langus; tik p. fasade paliktas įėjimas. Interjere įrengti marmuriniai reprezentaciniai laiptai su baliustrada. Dengtas kiemas rekonstruotas į vestibiulį. D. salėje atstatyta kolonada, kolonos apdailintos dirbtiniu marmuru. 1940 čia įkurtas Vilniaus miesto muziejus. 1941. III. 16 jis pertvarkytas į Vilniaus dailės muziejų, 1965 — j LTSR dailės muziejų (turi 12 filialų). 1945 įrengta pirmoji ekspozicija. Fondai turi 281017 eksponatų (1986). Rūsiuose 1970 įrengta pastato istorijos ekspozicija. Čia eksponuojamos graviūros, vaizduojančios A, magistrato kasos skrynia, kankinimo įrankiai ir kt. Nuo 1984 salėse rengiamos stacionarinės ekspozicijos ir kilnojamosios parodos. Pav.

L: Būtėnas J. Lietuvių teatras Vilniuje, 1900—1918. — K., 1940; Gurfynas P. Vilniaus valstybinis dailės muziejus. — V., 1957; Grinevičiūtė- Jankevičienė A.,Jaloveckas R. Istorinė graviūra architektūros paminklų tyrimo darbe. — Valstybinės LTSR architektūros paminklų apsaugos inspekcijos metraštis, 1960, t. 2; Vilnius — teatrų miestas / A. Tyla, A, Vengris. — Meno saviveikla, 1964, Nr. 8—10; Mackonis J. XVI—XIX a. Lietuvos teatrų muzikinių spektaklių dekoratyvinis apipavidalinimas. — Menotyra, 1967, t. 1; Butėnas D. Pirmasis nuolatinis teatras Vilniuje. — Kultūros barai, 1968, Nr. 7; Lietuvos scenografija. — V., 1968; Maceika J. Senoji Vilniaus rotušė. —• V., 1970; Maknys V. Lietuvių teatro raidos bruožai. — V., 1972. — Kn. l, p. 64—79; Samalavičius S. Vilniaus rotušė. — V., 1981; Peška J. Vilniaus vaizdų albumas. XIX a. pradžia. WU, p. 13, 14; Brauni G. Et Hogenbeigii F. Urbium praecipuarum tolius mundi. Uber tertius, — Cologniae Agrippinae, typus Godefridi Kempensis a. reparata salutis humanae, MDLXXXVIII; Jakubovsski J. Tomasz Makovski. — W., 1923; Lopacinski E. Szkice z dziejdw Ratusza Vvilenskiego od XVI do XIX w, — Prace i Materjaty Sprawozdawcze Sekcji Historji Sztuki, 1938/39, t. 3, p. 3—126; Milier A. Teatri muzyka na Ldtwie. — Wilno, 1938; Y eras BHAeacKoro ropoACKoro reaTpa. — B., 1886. Svetlana Bakaitė, Dalia Bučienė, Vincas Martinkėnas, Marija Rupeikienė

Daugiau...
Šaltinis: Vilnius.lt