Druja

Druja yra gyvenvietė Baltarusijos šiaurinėje dalyje, prie Dauguvos ir Drujos upių santakos. Anksčiau buvo miesto tipo gyvenvietė, nuo 2006 metų - kaimas.

Druja yra netoli sienos su Latvija, pasienio zonoje, todėl įvažiavimas į šią gyvenvietę yra apribotas.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Druja buvo svarbus pasienio postas. XV a. – XVI a. Drują valdė Masalskiai. 1525 m. pastatyta bažnyčia ir bernardinų vienuolynas. 1552 m. Drujoje buvo 112 dūmų, 5 smuklės. XVII a. Drują valdė Sapiegos. Jie gerokai išplėtė miestą, pasistatydino pilį, Drujos upės dešiniajame krante įkūrė vadinamąjį Sapiegyno priemiestį.

1612 m. pastatyta pirmoji Drujos unitų bažnyčia, 1778 m. antroji; abi sunaikintos 1839 m. 1646 m. Sapiegos pastatydino katalikų Šv. Trejybės, Sapiegyne – Šv. Jono bažnyčią. Pastatytas barokinis bernardinų vienuolynas su bažnyčia. Druja nukentėjo per Šiaurės karą. 1693 m. Drujoje įsikūrė dominikonai, jų vienuolynas panaikintas 1832 m. 1767 m. dominikonai pasistatė bažnyčią, kuri 1839 m. susprogdinta. XVIII a. Drujoje buvo 17 bažnyčių ir cerkvių. 1776 m. pastatyta sinagoga. Išlikęs XIX a. parkas.

1618–1776 m. Drujai buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Nuo 1920 m. valdė Lenkija, 1920–1925 m. Dysnos apskrities miestas, 1925–1939 m. buvo priskirta Breslaujos apskričiai. Nuo 1939 m. priklauso Baltarusijai.

XVIII a. – XX a. veikė kanalas; Druja buvo stambus prekybos centras. 1892 m. Drujoje buvo 5524 (70 % žydai), 1921 m. – 2453 gyventojai. 1941 m. miestelio žydai buvo sušaudyti.

Dauguma Drujos gyventojų yra lietuvių palikuoniai. Vietovės gyventojų slavėjimas prasidėjo jau XI a. – XII a., kai kraštą valdė Polocko kunigaikščiai, jie gyventojus krikštijo stačiatikiais, kūrė vienuolynus. Lietuvių kalba Drujos apylinkėse visiškai nustota vartoti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.

Vilniuje yra Drujos gatvė.

Kitų Vilniaus gatvių pavadinimų reikšmės

Kitos gatvės Rasų seniūnijoje

Daugiau...