Jonas Čerskis

Jonas Čerskis (lenkiškai Jan Czerski; rusiškai Иван Дементьевич Черский; 1845–1892) – lietuvių bajorų kilmės keliautojas ir atradėjas, geologas, speleologas, paleontologas ir geografas, tyrinėjęs Sibirą.

Mokėsi Vilniaus I-oje gimnazijoje ir Bajorų institute. Už dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime buvo atiduotas į rekrūtus ir ištremtas į Omską. Omske išaiškėjo jo gabumai geologijai ir zoologijai, čia jis parašė pirmąjį mokslinį straipsnį apie Omsko apylinkių geologinę struktūrą. Gyvendamas Sibiro tremtyje, trejus savo veiklos metus paskyrė Rytų Sajanų urvams, sugebėjo geologiškai ištirti apie tūkstančio kvadratinių kilometrų plotą. 1871 m. iš kariuomenės paleistas nuvyko į Irkutską jau būdamas savamokslis kraštotyrininkas. Rusijos geografų draugijos Rytų Sibiro skyrius Irkutske jį išugdė mokslininku. Čia jis tapo žymaus geologo ir geografo Aleksandro Čekanovskio padėjėju ir mokiniu. Zoologijos jis mokėsi iš politinio tremtinio, buvusio Varšuvos vyriausiosios mokyklos profesoriaus B. Dibovskio.

1871 m. su bendradarbiu N. Gartungu Irkutske aptiko paleolito epochos meno dirbinių. Tai pirmasis toks radinys Sibire. 1875 m. savo III ekspedicijos metu kompleksiškai ištyrinėjo ir aprašė Nižneudinsko urvą, o po metų, IV ekspedicijos metu – Balagansko urvą, Chamar Dabano kalnagūbrį. Vienoje Bogatyrskajos urvo oloje aptiko senovės žmonių urvų meno pėdsakų – ant skliauto buvo bėgančio elnio piešinys. 1877–1880 m. ištyrė Baikalo ežero krantus, sudarė jo geologinį žemėlapį. 1891 m. dalyvavo ekspedicijoje Indigirkos ir Kolymos paupiais. Kiekvienais metais RGD Sibiro skyriui pateikdavo preliminarias ataskaitas su daugybe reljefo detalių, piešinių, uolienų, mineralų pavyzdžių.

Žymiausias Čerskio mokslinis pasiekimas – mumifikuotos faunos atradimas Nižneudinsko urve. Didžiausia šio atradimo sensacija buvo išnykusių žinduolių naujos rūšies – Nižneudinsko šuns (lot. Cuonnis neudensis) atradimas. Rusijos geografų draugija jį apdovanojo mažaisiais sidabro ir aukso medaliais (1876 ir 1878 m.), auksiniu Litkės medaliu (1886 m.)

Nutraukęs ryšius su Rusijos geografų draugijos Sibiro skyrium 1882 m. dirbo meteorologu steigiamoje Žemutinės Tunguskos stotyje. Po metų grįžo pas gimines netoli Irkutsko. 1885 m. Rusijos Mokslų Akademijos kvietimu pradėjo darbą Peterburgo zoologijos muziejuje. Čia aprašė savo ir kitų ekspedicijos dalyvių surinktą medžiagą. 1891 m. su šeima išvyko į trejų metų ekspediciją tirti Indigirkos, Kolymos ir Janos upų baseinų. Darbas ekspedicijoje palaužė sveikatą ir antraisiais darbo metais jis mirė. Palaidotas Kolymskojės gyvenvietėje, kairiajame Kolymos upės krante, priešais Omolono žiotis.

S. Obručevo siūlymu, per paskutinę Čerskio ekspediciją atrastas kalnagūbris, didesnis už Kaukazą, aukštesnis už Uralo kalnus, buvo pavadintas Čerskio vardu. Jo garbei Jakutijoje pavadintas kalnynas, ir gyvenvietė.

Vilniuje yra J. Čerskio gatvė.

---

Kitų Vilniaus gatvių pavadinimų reikšmės

• Kazimiero Jelskio g.
• Ylavos g.
• Juozo Grušo g.
• Zigmo Gėlės g.
• Drujos g.

• Prano Dovydaičio g.
• Dausprungo g.
• Dangeručio g.
• Jeronimo Cicėno g.
• Gedimino Baravyko g.

• Saliamono Banaičio g.
• Arnavos g.
• Povilo Alšėniškio g.
• Miesto sienos g.
• Zalcburgo al.

• Tūkstantmečio g.
• V. A. Graičiūno g.
• V. Sezemano g.
• Švendubrės g.
• S. B. Jundzilo g.

---

Kitos gatvės Antakalnio seniūnijoje

• Šlamučių g.
• Mikalojaus Husoviano g.
• Skaisterių g.
• Garšvų g.
• Centrinė g.
• Mėtų g.
• Pienių g.
• Vytauto Žalakevičiaus g.
• Antano Škėmos g.
• Sadūniškių g.

Daugiau...