Aušros Vartų g. 12

Tema: Seni Vilniaus vaizdai
Vieta: Aušros Vartų g.
Išsamiau apie Aušros Vartų g.



Adresas, vieta, apylinkės: Aušros Vartų g. 12
Metai: 1936
Nuotraukos ID: 78

Kiti senieji Vilniaus vaizdai: Aušros Vartų g. | Visame mieste


Aprašymas: Paminklų sąvadas (Vilnius, 1988):

Aušros vartų 12 (Gorkio g. 88, 90)/7

164. Sv. TERESĖS BAŽNYČIOS, KARMELITŲ VIENUOLYNO IR AUŠROS VARTŲ KOPLYČIOS ANSAMBLIS, vėlyvojo renesanso, baroko ir vėlyvojo klasicizmo stilių pastatų ansamblis (AtR 42). Yra Senamiesčio p. dalyje, prie miesto gynybinės sienos ir Aušros (Medininkų) vartų. Iš v. pusės ansamblį riboja Gorkio gatvė, prieš bažnyčią sudaranti netaisyklingą, keturkampę aikštelę, iš š. ir š. r. — Sv. dvasios stačiatikių vienuolyno korpusai ir tvora, iš r. —• Birštono gatvė, iš p, — gynybinė siena (Jacenevičiaus g.). Įėjimas į ansamblį iš Gorkio gatvės. Ansamblį sudaro šv. Teresės bažnyčia, vienuolyno gyv. korpusai, ūk. ir pagalbiniai gyv. pastatai, Aušros vartų koplyčia ir galerija. Koplyčia ir bažnyčia, pagr. fasadais atsuktos į Gorkio gatvę, įspūdingai užbaigia jos perspektyvą, vyrauja ansamblyje ir senamiesčio p. dalyje. Kiti ansamblio pastatai neaukšti, nuo Gorkio g. pusės užstoti bažnyčios; neutraliais tūriais ir paprastomis formomis darniai įsilieja j Senamiestį. Ansamblis kompaktiškai išsidėstęs netaisyklingos konfigūracijos sklype (~0,8 ha) š. v.—p. r. kryptimi. Jo viduryje stovi vienuolyno gyv. korpusai, sugrupuoti apie 2 vidinius kiemus, v. pusėje prie jų priglausta bažnyčia. Ūk. ir pagalbiniai gyv. pastatai stovi atokiau, š. ir p. r. pusėse. Palei Gorkio gatvę einanti galerija bažnyčią jungia su Aušros vartų koplyčia, stovinčia ansamblio p. v. dalyje. Bažnyčioje ir koplyčioje yra 31 dailės paminklas. Ansamblio teritorijoje yra 6 įv. dydžio kiemai.

A pradėtas statyti XVII a. pr.; galutinai susiformavo XIX a. 3 dešimtmetyje.

164a. BAŽNYČIA

Šv. Teresės bažnyčia — ankstyvojo baroko stiliaus kulto pastatas, vienas pirmųjų barokinių pastatų Lietuvoje. Stovi prie Gorkio gatvės, pagr. fasadas atsuktas į š. v. Bažnyčia bebokštė, bazilikinė, asimetrinio plano: r. šone yra koridorius, v. — Pociejų koplyčia ir varpinė. Travė-jos dengtos cilindriniais skliautais su liunetėmis, presbiterija — lėkštu kupoliniu skliautu. Aukštą stogą laiko originali dvigubų arkų mūrinė konstrukcija: apačioje — didelės pusapskritės arkos, viršuje — siauros segmentinės, sujungtos stogo šlaitų mūro. Bažnyčia plytų mūro; cokolis aptaisytas švedišku smiltainiu, pagr. fasado angų apvadai, papuošimai, piliastrų kapiteliai, obeliskai, frontono žvakidės, herbų kartušai padaryti iš juodo ir balto marmuro bei granito.

Pagr. fasadas pasižymi itin darnia kompozicija, savitai modifikuotomis formomis, būdingomis Romos ankstyvojo baroko stiliaus bažnyčioms. Jis 2 tarpsnių, grakščių proporcijų. Simetrinėje kompozicijoje vyrauja dinamiškos vertikalios formos (skirtingai nuo Romos barokinių bažnyčių, pasižyminčių fasadų horizontalumu): sudvejinti piliastrai, obeliskai, žvakidės. Pirmąjį tarpsnį su siauresniu antruoju optiškai jungia iš šonų priglaustos voliutos. Fasado vidurį pirmajame tarpsnyje akcentuoja didelė pusapskritės arkos niša, kurioje įrengtas portalas su 2 kolonomis, laužtiniu sandriku ir voliutomis, antrajame — langas su profiliuotais apvadais, segmentiniu sandriku ir baliustrada; aukšto trikampio frontono timpane — Pacų herbas. Fasado vidurinę dalį iš šonų rėmina poromis sugrupuoti piliastrai, pirmajame tarpsnyje dorėniniai, antrajame — jonėniniai.

V. fasadas 2 tarpsnių. Vyrauja horizontalios formos, šalia kurių kontrastingai išryškėja žema, dekoratyvi, plastiška vėlyvojo baroko stiliaus Pociejų koplyčia (š. gale) ir masyvi, vertikalaus tūrio varpinė; koplyčia turi kupolą su žibintu.

R. fasadas lygus. Galinis (p.) fasadas asimetriškas, su aukštu frontonu ir varpine. Ant galinio fasado frontono ir ant Pociejų koplyčios yra 2 kryžiai, ant varpinės — vėtrungė (visi DR 152), padaryti XVIII a. vietos kalvių iš geležies. Frontono kryžius daugiausia tiesių formų. Pociejų koplyčios kryžius puošnesnis ir masyvesnis. Vėtrungė trimituojančio angeliuko pavidalo.

Bažnyčios interjeras rokokinis (išskyrus Pociejų koplyčią). Jo erdvę pilioriai dalija į 3 navas; vidurinė (didžioji) dvigubai aukštesnė ir platesnė už šonines. Piliorius jungia sienos su pusapskritėmis arkomis. Ir piliorius, ir tas sienas ritmiškai skaido sudvejinti piliastrai su vešliais korintiniais kapiteliais. Šoninėje r. navoje, priešais Pociejų koplyčią, įrengta nedidelė Dievo motinos koplyčia. Bažnyčios vidus gausiai dekoruotas, ypač vid. nava. Antable-mento karnizą puošia tankiai išdėstytų modiljonų, akanto lapų, karolių juostų, kupolo bures — vingrių formų ornamentų lipdiniai. Skliautai dekoruoti sienų tapybos kompozicijomis. Reikšmingi interjero komponentai yra puošnus altoriai, sakykla, vargonai. Pociejų koplyčios interjeras pereinamųjų iš vėlyvojo baroko į klasicizmą formų.

1627 pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. 1633—50 LDK. pakanclerio Stepono Paco iniciatyva ir lėšomis jos vietoje pastatyta mūrinė bažnyčia. Manoma, kad ją projektavo ir statė archit. Ulrichas, pagr. fasadą projektavo Konstantinas Ten-kala. 1760 bažnyčia degė. Po gaisro sumūryta arkinė stogo konstrukcija, 1763—65 interjeras papuoštas skulptūromis ir freskomis. 1783 pristatyta koplyčia — didikų Pociejų šeimos mauzoliejus. Per 1812 karą Prancūzijos kareiviai sudaužė dalį interjero bei altorių dekoro, kai kurias skulptūras. Po karo bažnyčios vidus restauruotas. 1927—29 bažnyčią restauravo archit. Julijus Klosas; atnaujintos freskos. 1971—76 bažnyčia perdažyta, restauruotas interjeras; darbams vadovavo archit. Vidmantas Vitkauskas. Pav.

Klemensas Cerbulėnas

164b. INTERJERO ĮRENGINIAI. Paminkliniai yra 9 altoriai, sakykla, vargonų prospektas, 2 sietynai. Jie įrengti ir padaryti XVIII—XIX a. ALTORIAI (DR 154) rokoko stiliaus, tik Pociejų koplyčios altorius pereinamųjų iš baroko į klasicizmą formų. Padaryti iš smiltainio, kai kurie archit. elementai ir reljefinės puošmenos auksuoti ir bronzuoti, skulptūros gipsinės. Altoriai dekoratyvūs, lengvų formų, puošti rokokiniais ornamentais, vėlyvojo baroko stiliaus skulptūromis, tapyba.

Didysis altorius (vienas vertingiausių Lietuvos altorių) stovi prie presbiterijos galinės sienos. 2 tarpsnių. I tarpsnis monumentalus, lenkto plano. Ant aukštų, banguotų cokolių yra korintinio orderio kolonos ir piliastrai; plastiškų formų tabernakulis. Laužtinio antablemento profiliuotas karnizas viduryje kyla aukštyn ir sieja abu tarpsnius. II tarpsnis mažesnis. Iš šonų jj rėmina lenktiniai piliastrai, viršuje yra reljefinis debesų frontonas. Presbiterijos šoniniai altoriai mažesni, vienodi; 2 tarpsnių. Dekoratyvumo teikia banguoti cokoliai ir mensa, puošyba. 4 dar mažesni altoriai yra prie piliorių, arkinėse angose, jungiančiose navas. Jie l tarpsnio, plokšti, su ornamentuotu skydo pavidalo frontonu; jame yra sienų tapybos kompozicija. Dievo motinos koplyčios altorius masyvesnis negu kiti. l tarpsnio, su dideliu ornamentiniu frontonu.

Pociejų koplyčios altorius pilko marmuro, 2 tarpsnių, masyvus, klasicistinių formų. I tarpsnis sukomponuotas iš kompozicinio orderio pus-kolonių ir piliastrų. Antablementas laužtinis, su ryškiai profiliuotu karnizu. II tarpsnis neaukštas, sudarytas iš piliastrų. Jo viduryje yra barokinė šv. Elenos skulptūra, iš šonų — angeliukų figūrėlės.

Rokokiniai altoriai įrengti XVIII a. II pusėje, Pociejų koplyčios — XVIII a. pab. 1976 altorius restauravo grupė restauratorių, vadovaujamų Danutes Stankevič (Lenkija). SAKYKLA (DR 155) pritvirtinta prie r. pusės I (nuo presbiterijos) pilioriaus. Padaryta iš medžio, puošyba iš auksuotos skardos, skulptūra gipsinė. Rokoko stiliaus. Sudaryta iš tribūnos ir stogelio. Tribūnos kampus paryškina dekoratyvinės juostos, pagrindą ir viršų — profiliuoti karnizai. Panašų karnizą turi ir į viršų smailėjantis stogelis. Sakykla puošta kartušais, lambrekenais, kriauklių motyvų ornamentais; paviršių dengia auksuota skarda, iškarpyta ažūriniu raštu. Ant stogelio yra barokinės manieros šventojo skulptūra. Sakykla įrengta XVIII a. II pusėje. 1976 ją restauravo grupė restauratorių, vadovaujamų Stankevič.

Povilas SpurgeviČius VARGONŲ PROSPEKTAS (DV 4488) medinis, neobarokinis. l tarpsnio, banguoto silueto. Iv. dydžio vamzdžių grupes skiria piliastrai, iš šonų rėmina trikampiai rizalitai, viršuje jungia karnizas. Prospektas papuoštas rokokinių motyvų paauksuotais drožiniais ir angeliuko skulptūrėle. Vargonai įrengti XVIII a, Išliko prospekto vid. dalis (5 laukeliai). 1859 prospektas praplėstas į šonus; instrumentą perstatė Mackevičius.

XX a. pr. vargonus perstatė Vaclovas Bernackis. Jie 2 manualų ir pedalų, 18 registrų. 1976 prospektą restauravo grupė restauratorių, vadovaujamų Stankevič, Pav.

Rimantas Gučas, Povilas Spurgevičius SIETYNAI (DV 197) XIX a. II pusėje padaryti iš metalo ir krištolo. Kabo vid. navoje. Ampyro stiliaus. Karkasą sudaro vertikalus strypas, sujungtas su dviem skirtingo skersmens žiedais. Prie jų pritvirtintos karolių girliandos sudaro lašo pavidalo sietyno formą. Prie d. žiedo pritvirtintos lenktinės šakos su žvakių lizdais.

164c. SIENŲ TAPYBA — basųjų karmelitų veiklą ir šventuosius vaizduojančios tapybos kompozicijos. Puošia vid. navos skliautus, presbiterijos kupolą, sienas. Atlikta freskos, temperos ir klijų tapybos technikomis. Daugiausia puošti vid. navos skliautai. Spalvingus įv. formato plafonus juosia liepsnos liežuvių motyvų grizailės apvadai. Svarbiausias kompozicijų ciklas (DR 145} vaizduoja karmelitų ordino reformatorę, isp. vienuolę šv. Teresę. Pagal bažnyčios išilginę ašį įkomponuota „Kristus užkabina ant šv. Teresės kaklo rožančių", „Kristus aiškina šv. Teresei tikėjimo tiesas", „Sv. Teresės maldos ekstazė", „Sv. Teresė su knyga", presbiterijos kupole — „Sv. Teresės apoteozė", skliautų šonuose — mažesnės kompozicijos, langų liunetėse — medalionai. Vargonų choro skliautuose vaizduojami karmelitų ordino globėjai (DR 146). Kompozicijos dinamiškos, figūros trapių, neryškiai modeliuotų formų, individualizuotos. Gausu simbolinių motyvų. Koloritas šiltas. Vyrauja rusvos ir rausvos spalvos, pagyvintos melsvomis dėmėmis. Vid. navos sienų viršus dekoruotas kompozicijomis iš šv. Teresės gyvenimo. Jos stačiakampės, su apvadais; statiškesnės už skliautų kompozicijas. Šoninėse navose virš arkinių angų nutapyta 20 šventųjų (vyrų ir moterų) figūrų (DR 147), Tapyba imituoja skulptūras.

Sienų tapybos kompozicijas po 1760 sukūrė dail. Motiejus Sluščians-kis. Stanislavo Lorenco teigimu, jos 1853 buvo atnaujintos. 1895 per A. Stšaleckio vadovaujamą restauraciją buvo apgadintos. 1927—29 restauratoriai Janas Rutkovskis ir Marjanas Sloneckis stengėsi atkurti pirmykštę tapybą ir kai kurias uždažytas freskas {„Šv. Joną", „Šv. Mariją Magdalie-tę", „Kristaus vanikavimą erškėčiais"). Šoninėse navose vietoje sunykusių freskų Tymonas Neselovskis nutapė „Sv. Pranciškų", ,,Sv. Teresę", „Nukryžiuotąjį" ir ,,Šv. Kotryną". 1971—73 sienų tapybą restauravo grupė Lenkijos restauratorių, vadovaujamų Stankevič. Pav,

Povilas Spmgevičius

164d. MOLBERTINE TAPYBA. Yra 10 paminklinių paveikslų, sukurtų XVII a. pab.—XIX a. Baroko stiliaus „Nukryžiuotasis" (DV 4061) 1783 nutapytas aliejiniais dažais ant medžio {380X193 cm), Piešinys grafiškas; drabužių klosčių, rankų piešinio linijos dinamiškos. Kristaus figūra kiek pailgintų proporcijų. Koloritas sudarytas iš rusvų, gelsvų, rausvų tonų. Paveikslą „Šv. Teresės ekstazė" {DR 142; 251X150 on)

XVIII a. II pusėje sukūrė dail. Simonas Čechovičius. Tapyta aliejiniais dažais drobėje. Rokoko stiliaus. Kompozicija asimetrinė, dinamiška. Teatrališką personažų būseną sukuria ekspresyvios figūrų pozos, spalvų ir šviesšešėlių kontrastai.

4 paveikslus XIX a. I pusėje—XIX a. vid. aliejiniais dažais drobėje nutapė dail. Kanutas Ruseckas. Jiems būdinga romantizmo tapybos bruožai: dinamiška kompozicija, grakšti linija, išraiškos ekspresyvumas, emocingumas. Paveikslas „Marija su kūdikiu ir šv. Kazimieras" (DR 144; 183X141 cm) adoracinio tipo. Šviesiame kolorite vyrauja dekoratyvios mėlynų, rausvų spalvų dėmės. „Šv. Petras" (DR 143; 251X XI50 cm) ir „Šv. Jonas" (DV 188; 184X67 cm) yra vienos figūros kompozicijos. Dramatišką nuotaiką sukuria dinamiška kompozicija, kontrastingų spalvų (gelsvos, mėlynos, rusvos) deriniai, ryškūs šviesšešėliai. Paveiksle „Mykolas Arkangelas" (DR 1224; 187X139 cm) idealizuota, šviesių spalvų (gelsvų, rausvų) ar-kangelo figūra priešinama su stambia, tamsių spalvų (rudų, pilkų) velnio figūra.

Paveikslas „Marija su kūdikiu" (DV 189) XIX a. II pusėje nutapytas Aleksandro Slendzinskio aliejiniais dažais drobėje. Turi romantizmo dailės bruožų. Madonos traktuotė artima it. renesanso dailei.

3 paveikslai yra su kalstyto metalo aptaisais. Paveikslas „Šventoji šeima" (DR 148; 120X84 cm) sukurtas XIX a. Figūrų aptaisai kalstyti augalinių motyvų, fono aptaisai — stambių rokailių ornamentais. Paveikslas „Marija" (DV 190; 140X95 cm) nutapytas XVII a. pab.—XVIII a. pr. aliejiniais dažais drobėje, figūrų aptaisai padaryti XVIII a. II pusėje. Aptaisai kalstyti smulkiomis rokailė-mis. XIX a. pr. paveikslo ,,Sv. Jonas Nepomukas" (DV 191) aptaisai kalstyti geom. motyvų ir rokailių ornamentais. Čechovičiaus ir Rusecko paveikslus 1973 restauravo Elena Smi-gelskaitė. Pav. Dalia Krūminienė, Daiva Petrauskienė, Povilas Spuigevičius.

164e. BALDAI IR KITI TAIKOMOSIOS DAILĖS DIRBINIAI. Paminkliniai yra 4 klausyklos, 16 suolų, 2 an-tepediumai, 4 relikvijoriai, taurė, 38 žvakidės, varpas. Baldai rokoko stiliaus, padaryti vietos meistrų. Klausyklos (DV 192) XVIII a. II pusės. Visos vienodos (h 3,0 m, plotis 1,5 m). Klausyklos lenktinį stogelį puošia drožinėtas ažūrinis rokailių ornamentas. Suolai {DV 193) XVIII a. pabaigos. Išdėstyti vid. navoje 2 eilėmis, sujungti į sekcijas. Puošti intarsija: priekiniuose skyduose įkomponuota po 2 herbus, galiniuose — augalinio motyvo, šoninėse atramose — banguotą atramos siluetą kartojantis linijinis ornamentas.

Antepediumai XIX amžiaus. Žalvariniai, sidabruoti. D. altoriaus ante-pediumas (DV 195; 100X390 cm) ne-obarokinis. Jį puošia simetriškos kompozicijos ornamentas iš varpų, išsirangiusių šakų. Neoklasicistinio Pociejų koplyčios altoriaus antepe-diumo (DV 196; 90X210 cm) viduryje vaizduojamas kryžių nešantis Kristus, šoninėse plokštumose — varpos ir vynuogės. Kalstyto dekoro formos sodrios.

3 relikvijoriai rokoko stiliaus. Mažesnysis (DR 150; 49X39 cm) XVIII a. I pusės, didesnieji XVIII a. (DR 151; 100X50 cm). Kalstyti pagal šabloną iš sidabruoto žalvario. Yra smailė j ančios, banguoto kontūro plokštės pavidalo. Puošti augalinių ir kriauklių motyvų ornamentais. Ketvirtasis relikvijorius (DV 194; 52X23 cm) neobarokinis. Padarytas XIX a. II pusėje iš metalo štampavimo technika; auksuotas. Monstrancijos formos. Pėda laiptuota, kojelė su nodusu ir ant jo stovinčia Marijos figūra. Karpyto silueto viršutinės dalies viduryje yra angeliukų figūrėlės ir mandilionas. Pėdą ir viršutinę dalį puošia akantų ornamentai.

Neobarokinė taurė (DR 149; h 20,5 cm, galvutės skersmuo 10 cm) padaryta 1843 iš bronzos, auksuota. Kresna, su plačia, karpyto pakraščio pėda, žema profiliuota kojele ir banguoto silueto galvute, uždengiama gaubtu dangteliu. Galvutę puošia kalstyti gėlių puokštelių, kojelę — geometrizuoti augaliniai ornamentai.

Žvakidės XIX amžiaus. 2 trijų žvakių žvakidės (DV 200; h 55 cm) turi baroko ir ampyro bruožų. Pėda keturšonė, apversto kūgio formos stiebas, simetriški ažūriniai laikikliai. Puošia hermų galvutės, draperijos. 4 penkių žvakių žvakidės (DV 198; h 78 cm) XIX a. pab. nulietos iš bronzos; secesinės. Iš drožlių motyvų sukomponuotos kojelės, ties viduriu įsmaugta pėda, asimetriški, šakų su žiedais pavidalo žvakių laikikliai. Puošia puto figūrėlė, girliandos. 32 vienos žvakės žvakidės (DV 199; h —"109 cm) XIX a. štampavimo technika padarytos iš vario, sidabruotos. Neobarokinės. Trišonės pėdos, papuoštos reljefinėmis rokailėmis, no-dusais, pereina į kaneliūruotus stiebus, užsibaigiančius nodusais ir apskritainėmis lėkštelėmis vaškui.

Varpas (DR 153) 1760 nulietas Antano Aponavičiaus. Žalvarinis, nedidelis, XV—XVI a. formų ir proporcijų. Liemenyje yra įrašas su liejiko pavarde ir data bei reljefas, vaizduojantis inkarą ir šv. Jurgį. Pečius juosia 2 plačios stilizuotų augalinių motyvų ornamento juostos. Pav.

Dalia Ramonienė, Povilas Spurgevičius ir kt.

164f. VIENUOLYNO PASTATAI

Vienuolyno pastatai vėlyvojo renesanso stiliaus, kuklių formų. Jie ansamblio teritorijoje glaudžiai išsidėstę š. v.—p. r. kryptimi. Gyvenamieji korpusai sugrupuoti ansamblio viduryje apie erdvų stačiakampį kiemą ir siaurą kiemelį prie bažnyčios r. šono. Pagalbinis gyv. namas stovi ansamblio š. v. dalyje, priešais bažnyčios pagr. fasadą, ūk. pastatai — p. r. dalyje, prie Birštono g. ir tvoros. S. r. ir p. r. pusėje gyv. korpusai išeina į pailgus laiptuoto kontūro kiemus, skiriamus arkų. Iš š. r. šono vienuolyną riboja mūrinė tvora su nišomis; p. pusėje yra erdvus, medžiais apaugęs kiemas (buv. sodas). Pastatai plytų mūro, dvišlaičiai stogai dengti čerpėmis. Gyv. korpusai stačiakampio plano, 3 ir 2 aukštų, su erdviais rūsiais. P. ir š. korpusų I aukšto patalpos išdėstytos abipus, kitų korpusų — vienapus koridoriaus. Kambariai ir koridoriai dengti kryžminiais ir cilindriniais su liunetėmis skliautais, kai kurių patalpų (buv. bibliotekos ir refektoriaus) skliautus puošia geometrinis tinko nerviūrų raštas. Ūk. pastatai dviaukščiai, skersinės sienos juos dalija į įv. didumo patalpas. Visų pastatų fasadai lygūs, su profiliuotais pastogės karnizais; fasadus skaido stačiakampių, segmentinių ir pusapskričių arkų langai.

Vienuolyno gyv. korpusai pastatyti 1621—27 Vilniaus burmistro Ignoto Dubavičiaus ir jo brolio Stepono iniciatyva. I aukšte buvo refekto-rius, biblioteka, vienuolių celės, sandėlis, klėtis, kepykla ir virtuvė, kituose — celės. Patalpas puošė freskos, paveikslai; ant svarbesniųjų patalpų durų buvo skardoje raižytas karmelitų herbas. Vienuolyno teritorija buvo maža, ir 1633 magistratas leido papildomai užimti l sieksnio (2,13 m) pločio gatvės ruožą, o 1644 — statyti ūk. pastatus sklype prie gynybinės sienos. Vienuolynas nukentėjo per XVII a. vid. ir XVIII a. pr. karus. Statyta ir remontuota 1667—68, 1698—99, 1704, 1797 (remontui vadovavo meistras Antanas Servinskis). 1829—30 rekonstruota biblioteka. 1844 vienuolynas uždarytas. 1861—1915 jame veikė mergaičių m-la, 1918—31 — lietuvių mergaičių bendrabutis. 1936 vienuolynas grąžintas karmelitams. Po D. Tėvynės karo jame buvo Vilniaus ped. in-to bendrabutis. Nuo XX a, 6 d-mečio vid. priklauso Vilniaus inžineriniam statybos in-tui. 1965—66 pastatai remontuoti. Pav.

164g. AUŠROS VARTŲ KOPLYČIA Koplyčia vėlyvojo klasicizmo stiliaus. Stovi ansamblio p. v. dalyje, prie Aušros (Medininkų) vartų. Fasadu atsukta į Gorkio gatvę, ji iš tolo gerai matoma, yra svarbus gatvės baigmės akcentas. Iš r. pusės prie koplyčios glaudžiasi laiptinė ir pagalbinės patalpos, iš p. — Aušros vartai, iš v. — kiti, ansambliui nepriklausantys pastatai. Koplyčia plytų mūro, kvadratinio plano (7X7 m), 2 aukštų, dengta dvišlaičiu čerpių stogu; ant jo yra bokštelis. Pirmąjį aukštą sudaro plati važiavimo anga, apgaubianti Gorkio gatvę, antrajame įrengta koplyčia. Koplyčią dengia cilindriniai, pagalbines patalpas — kryžminiai skliautai. Fasadas 2 tarpsnių, su trikampiu frontonu. Kompozicija aiški, harmoninga, originali angų ritmika. Beveik visą I tarpsnį užima pusapskritė arka, antrąjj skaido 3 įv. dydžio tokių pat arkų langai ir dorėniniai piliastrai. Didesniosios angos, Apvaizdos akies reljefas timpane ir varpo bokštelis pabrėžia vertikaliąją ašį. Fasado kompoziciją papildo už koplyčios iškilęs, simetriškas Aušros vartų bokštas su reljefais. Koplyčioje įrengtas altorius, kuriame yra „Aušros vartų madonos" paveikslas.

1671 buvo pastatyta pirmoji medinė koplyčia, į ją iš vartų bokšto perkeltas „Aušros vartų madonos" paveikslas. 1715 koplyčia sudegė. Jos vietoje sumūryta nauja, barokinė, 1764 greta jos — zakristija. 1799 ar- chit. Pjetras de Rosis suprojektavo mūrinius laiptus. Per 1829 rekonstruk ciją koplyčia įgavo vėlyvojo klasicizmo formas, 1927—32 atnaujinta. Pav. Klemensas Cerbulėnas
164h. „AUŠROS VARTŲ MADONA", paveikslas (DR 141; 200X163 cm) su aptaisais. Renesansinis; turi gotikos, ikonų tapybos bruožų. Nutapytas tempera ant lentų, dengtų kreidos sluoksniu, vėliau pertapytas aliejiniais dažais. Aptaisai auksuoto sidabro. Paveikslas įkomponuotas koplyčios altoriuje. Madona vaizduojama iki pusės, be kūdikio. Galva palenkta į dešinę, rankos sudėtos kryžmai (pasisveikinimo gestu). Vyrauja grakščių linijų siluetas. Proporcijos pailgintos. Veidas ir rankos švelniai modeliuoti. Paveikslas pranoksta rel. tapybos kanonus; reiškiamos jaunystės, grožio, nevilties idėjos, būdingos pasaulietinei dailei. Spėjama, jog tai esąs Barboros Radvilaitės portretas. Koloritas tamsus: tapyta gelsvais, rusvais tonais. Aptaisai puošnūs. Rūbai ir karūna gausiai kalstyti barokiniu augaliniu ornamentu,

Paveikslas sukurtas XVII a. pradžioje (naujausiais lenkų mokslininkų duomenimis), aptaisai — XVIII a. pabaigoje. XIX a. vid. paveikslą koregavo Kanutas Ruseckas; 1921 ištyrė ir restauravo Rutkovskis. Pav.

Dalia Krūminienė

GALERIJA

Galerija vėlyvojo klasicizmo stiliaus. Yra ansamblio p. v. dalyje, prie Gorkio gatvės, r. šonu šliejasi prie koridoriaus, jungiančio bažnyčią ir Aušros vartų koplyčią. Plytų mūro, tinkuota, pailgo stačiakampio plano, 2 aukštų, dengta beveik plokščiu stogu, Fasadai (v. ir š.) 2 tarpsnių. V. fasado pirmąjį tarpsnį skaido pusapskričių arkų arkada, antrąjį — dideli, tokių pat arkų langai ir dorėninio orderio puskolonės ant aukštų pjedestalų, sujungtų baliustrada. Kolonos remia antablementą su dantukais puoštu karnizu, virš kurio yra atikas. Siauro š. fasado pirmasis tarpsnis lygus, antrajame yra langas. Vienodu ritmu, tankiai išdėstytos arkinės angos galerijai teikia lengvumo, dera prie greta stovinčios Aušros vartų koplyčios fasado arkinių skaidmenų. Galerijos pirmajame aukšte yra pen-kiaangė maldininkų arkada, antrajame — erdvi vargonų ir choro patalpa.

Galerija pastatyta 1829. Antrojo aukšto arkadoje 1830 įstatyti langai, padaryti nauji laiptai.

Klemensas Cerbulėnas

Daugiau...
Šaltinis: Vilnius.lt