Vilkpėdė

Vilkpėdė – Vilniaus miesto dalis, esanti į pietvakarius nuo Naujamiesčio, kairiajame Neries krante. Vilkpėdės seniūnija. Pavadinimas siejamas su legenda.

Pakelėje tarp geležinkelinkų ligoninės ir Varėnos geležinkelio yra didžiulis akmuo, kuriame yra dvi žymės, lyg kokio žvėries pėdos įspaudos. Nuo to akmens ir vieta savo pavadinimą gavo.

Kaip pasakoja viena legenda, pragaro valdovas Liuciferis išsiuntė vieną velniūkštį į žemę žmonių sielų pamedžioti. Šis valkiojosi, valkiojosi Vilniaus apylinkėse, besivalkiodamas pavargo ir, pamatęs didžiulį akmenį, atsisėdo ant jo pailsėti. Kadangi jam pavyko išvesti iš doros kelio nemažą saujelę žmonių ir juos pragarui pelnyti, ėmė didžiuotis ir niekinti Sutvėrėją, girdamasis esą už Jį galingesnis ir stipresnis. Išgirdęs tai Viešpats Dievas pasiuntė į tą pat vietą angelą. Angelas, pamatęs ant akmens sėdintį velnią, tarė:

- Tu giriesi savo jėga, tai parodyk ją. Jei esi toks stipruolis, tai sutrink į dulkes tą akmenį, ant kurio dabar sėdi.

Velnias, pasitikėdamas savo jėga, vikriai nušoko nuo akmens ir įbedė savo letenas į akmenį, - o kaip tik turėjo vilko letenas. Veltui tampėsi, stenėjo, norėdamas akmenį sutriuškinti, net jo liežuvis per barzdą nutyso, akys, dėl didelio jėgų įtempimo, ant kaktos išsivertė ir krauju pasruvo, o visas dvokiančiu prakaitu apsipylė. Kietas akmuo nepasidavė, tik truputį sugniužo, ir paliko žymę – vilko pėdą.

Susigėdo velniūkštis, susisielojo ir, paspaudęs uodegą, į pragarą nudūlino.


Kita legenda pasakoja taip:

Besivalkiodamas apie Panerių kalnus, velnias gerokai išalko. Čia jis pamatė besiganačią jauną ožkytę ir įsigeidė ją praryti. Pasivertė jis vilku ir puolė ožką. Ši nei iš šio, nei iš to, pamačiusi vilką, kūrė kiek tik įmanydama. Ant kelio gulėjo didžiulis akmuo, kurio ožka niekaip negalėjo išsilenkti. Sumanus velnias greitai suvokė, kaip įtaisyti ožkai pinkles, kad greičiau ją nutvertų. Užbūrė akmenį, pavertė jį tešla ir pamanė, kad ožka bebėgdama įklimps į tešlą, ir jis ją nutvers. Bet apsiriko gudruolis. Vikri ir lengvutė ožkytė vienu šuoliu strykt ir... peršoko per akmenį. Tik paskutine kojyte truputį palietė jo paviršių, palikdama nago žymę.

Šoko per akmenį ir velnias ir taip pat paliko savo vilko pėdos žymę. Tuo tarpu ožkytė suskubo pasprukti, o velnias alkanas nudūlino į pragarą, nes Panerių kalnuose pasigirdo skambus gaidžio:

-Ku-ka-rie-ku-ū!

Žinių apie Vilpėdės apylinkes galima rasti ir XX amžiaus šaltiniuose, 1904 m. Mečislovas Davainis - Silvestraitis rašė, kad "keliu žemyn nusileidžiant yra ant vidurio kalno prie pat kelio po kairei didokas akmuo, turintis ožkų ir vilkų pėdų įspaudimus. Nuo kalno jau nusileidus, yra kaima, Vilko pėdos vadinama. Kada aš užklausiau apie priežastį to teip dyvino vardo, tai vienas iš vietinių gaspadorių, Franciškus Lachavičius, nurodydamas man ant savo žemės anksčiau paminėtą akmenį, paaiškino, kad čia ir daugiau tokių akmenų buvo, bet tapo jie suskaldyti ir dėl budavonių sunaudoti".

Ketvirtajame dešimtmetyje buvo suskaldytas paskutinis likęs akmuo su "vilko pėda". 1958 m. spaudoje pasirodė kelios žinutės, kad buvusioje akmens vietoje atkastos kelios didelės akmens su pėda skeveldros. Vis dėlto nėra aišku, ar tai iš tikrųjų pėduotojo akmens dalys.

Vilniuje yra Vilkpėdės gatvė.

---

Kitų Vilniaus gatvių pavadinimų reikšmės

• J. Savickio g.
• Antano Tumėno g.
• J. Jasinskio g.
• Z. Sierakausko g.
• S. Skapo g.

• A. Volano g.
• Literatų g.
• Švarco g.
• M. Antokolskio g.
• Šv. Stepono g.

• T. Vrublevskio g.
• Belmonto g.
• Filaretų g.
• Etmonų g.
• Naugarduko g.

• V. Šopeno g.
• Sodų g.
• A. Domaševičiaus g.
• A. Rotundo g.
• Islandijos g.

---

Kitos gatvės Vilkpėdės seniūnijoje

• Savanorių pr.
• Naugarduko g.
• Panerių g.
• Laisvės pr.
• Valkininkų g.
• Ūmėdžių g.
• Šaltupio g.
• Titnago g.
• Jankiškių g.
• Sausupio g.

Daugiau...